Play (ES)

Žiūrėjau, kaip ant palangės vaikščiojo balandis. Lėtai, dairydamasis, tarsi kažko lauktų. Jo balta papilvė ir į priekį atkišta krūtinė kažką man priminė; tas bebaimis ėjimas į niekur ir kartu į visur jau atsikartojo, jau kažkas taip žingsniavo.

Reikiamą informaciją reikėjo pasiimti iš reikiamo atminties stalčiaus. Ir visgi ilgai kankinausi, kaip mano psichologas pasakytų „ponas padarė tūkstantį kilometrų norėdamas aplankyti jo kapą“, kol pagaliau suvokiau - aš prikėliau Napoleoną. Vagramo mūšis buvo laimėtas. Tai mane nuramino. Į mano gyvenimą įžengė nepaprasta asmenybė, mirties ir atgimimo dievas, inkarnavęsis į paukštį.

Man patiko gyventi tarp jų, didelių ir galingų: Makedoniečio, Napoleono, Karolio V. Juk ir aš esu ES. Mano gyvenimas yra "gemutlich".

Dažnai geriu kvapnų anyžių likerį.

Jie troško turėti pasaulį - aš jį turiu. Mano gaminamos mašinos - pardavinėjamos visur. NET Antarktidoje. Napoleonas apie Antarktida NET nesvajojo. NET nepagalvojo apie karšto kraujo, šaltaveidžių žmonių užkariavimą. Aš tvirtai stovėjau čia, gerdamas Uzo.

Napoleonas mirė Šv. Elenos saloje labai kuklioje, siauroje, sulankstomoje lovelėje...
Ši EMŽ sofa... ant kurios dabar sėdžiu. Prieš akimirką, atrėmusi smulkius pečius į jos atlošą, čia gulėjo ji. Ji, "kurioje" mirė mano dievas. Ji, kuri buvo per daug nežemiška - būti tik Elena. Ji - mano šventoji Elena. Juodoji Šventoji kontrastinga baltiems dievams.

Jau antra savaitė vogčiomis žvelgdavo į mane, atsisveikindama su EMŽ. Tai nebuvo snobizmo sukelta haliucinacija. Juk aš turėjau viską, ko galėjo trokšti mergina: padėtį, „nieko nereiškiančią“ šypseną, o svarbiausia kantrybę. Merginoms patinka būti siekiamoms ir laukiamoms. Jaunuoliai, dar turėdami visą laiką, nemoka juo pasinaudoti - skuba; vėlyvosios jaunystės atstovai „su nedideliu laiko lagaminu“ įvaldo kantrybę.

Reikia tik paspausti „play“, ir žaidimas prasidės.

Aš žiūrėdavau į ją, lyg ji man neegzistuotų.
Aš mylėjau ją, lyg nieko jai nejausčiau.
Aš svajojau apie ją, lyg ji svajotų apie mane.
Aš kalbėdavau jai, lyg ji manęs klausytų.
Gyvenau, lyg ji būtų mano.

- Žinot tą merginą, kuri čia ateina prieš jus? - paklausė EMŽ.
Balandis pasipurtė ir nuskrido.
- Tą juodą? Žinau, - nepatenkintas sudrumsta ramybe subambėjau. (Kartais mes taip sėdėdavom: jis kažką rašydavo, aš ilsėdavausi nuo „snobizmo“ - mąstydavau...)
- Ji klausė, kiek jums metų, - gudriai žiūrėdamas į mane tęsė EMŽ.
- Keista, aš jos nepažįstu, - ramiai sukuždėjau.
- Keista... keista.... - kartojo EMŽ, ir vėl pasinėrė į savo popierius.

Napoleonas mirė Šv. Elenos saloje - aš ją užkariausiu.

„Play“...