Cenzūra

Vieno veiksmo tragiška komedija
Veikiantieji asmenys:
        Cenzūratoriai – Albinas ir Česlovas.
        Kartais pasirodo laiškininkė Angelė. Arba nepasirodo. Priklausomai kuri diena, ar yra tą dieną laiškų su kūriniais. Dažniausiai yra, tad didelė tikimybė, kad pasirodys.
Revizitas – raudonas pieštukas. Didelis ir storas, bet dabar jau mažas, tai yra trumpas.
Dekoracija – tamsus kambarys, bet palubėje dega lempa, tad šviesu. Sąlyginai. Kampe stovi dvigulė lova, joje – cenzūratoriai Albinas ir Česlovas. Kitas cenzūratorius Bronius šiuo metu atostogauja. Kitų baldų kambaryje nėra.

                            Pirmas veiksmas
                      Po pietų. Tiksliau – 15. 47
                            Uždanga atsidaro
Česlovas (nusižiovavęs). Šiąnakt neišsimiegojau. Uodas bjaurybė prikėlė trečią nakties, tai po to ir neužmigau, prasivarčiau.
Albinas. Galėtum ir čia numigti (varto korespondenciją), nieko skubaus lyg ir nematyti.
Česl. Tas tai taip, vieni eilėraščiai, kas juos supaisys, bet vis tiek kažko neramu. Per daugelį metų išsiugdė profesinis budrumas, baisu ką nors pražiūrėti.
Alb. Na, kablelį ten kokį ar nosinę tai dar pusė velnio. Aišku, jeigu keiksmažodį „pramazinsim“, tai rogės, lėksim kaip bitės iš lovos. Tai yra darbo.
Česl. Už tai ir sakau – eilėraščiai geriausia. Ten tik žiūrėk, kad „matas“ nepraslystų. O visa kita, skyryba, gramatika, apie logiką tai jau ir nekalbu.
Alb. Ja ja. Už tatai ir daugiausia eilėraščių, kad ten logikos nereikalauja. Ir rašo visi „berazumiai“. Ale dabar ir rimo nereikia Eilėse. Anksčiau tai būdavo, na tu, aišku, neprisimeni, Maironis kad uždainuodavo, taip sklandžiai, taip ritmingai, kad žiūrėk ir miegi. Ir vien lietuvių žodžiais išsiversdavo.
Česl. Aa, kad dabar tokį! Arba Nėris! Nu bl..., nesikeikus, nu rašė boba, tai kaip iš natų, miela skaityt būdavo.
Alb. Aha, šitą... bėga ragana per sniegą... jo, čia tai kas kita, čia tai klasė, lygis, kaip dabar sakoma. Matai, jiedu talentą turėjo. Ko daugiau benorėti. Jei jau duota iš aukščiau, tai ir varo iš natų.
Česl. Dabar kažko tų talentų nematyti. Ale sakau, Albinai, gal dabar jau nebereikia tų eilių, gal kažkam kitam metas atėjo, kad poetam talento nebedalina?
Alb. Nežinau. Negaliu tau pasakyti, Česiau. Nu va, vėl žiūrėk kitas eilėraštis (varto laišką). Na gi čia proza, gryna proza, jokio rimo, o deda į Eiles. Nesuprantu aš tų dabartinių.
Česl. Visi jie tokie, nesipūtok, nurimk. Tik pažiūrėk, kad kokio „organo“ neįpainiotų ir paleisk. Pieštukas juk irgi baigiasi. Kada dar kitą atvež.

Po šitų žodžių į kambarį įlekia seksualioji paštininkė Angelė. Tiksliau laiškininkė, bet gali būti ir paštininkė, nes Albinas greitai paklaus, ar jam nėra pensijos, todėl greičiausiai vis tik paštininkė. Seksualumą pabrėžia storos kojos ir didelė burna.

Laiškininkė (paštininkė) Angelė. Sveiki, berniukai! Vėl aš! Popietinė siunta.
Alb. O pensiją, ar atnešei?
Laiš. (pašt.) Ang. Baik tu juokus, seni. Šiandien dar tik trylikta.

Remarkė. Pamiršau pasakyti, kad veiksmas vyksta tryliktą dieną.

Alb. Kaip ilgai tos dienos slenka po to, kai gauni pensiją.
Laiš. (pašt.) Ang. (įvirtusi į lovą) Bet jūs čia ir prisibezdėję! Kvėpuot nėra kuo.
Česl. Bet už tai šilta. (Albinui) Nusisuk, seni. Ir patikrink naują siuntą.
Alb. Gerai gerai. (mirkteli Česlovui) Ir už mane pavaryk.
Laiš. (pašt.) Ang. (iškiša galvą iš po kaldros) Ką pasakei, asile?
Alb. Aš pajuokavau, angele tu mano.

Laiškininkė (paštininkė) Angelė vėl palenda po kaldra kažkur iki juosmens Česlovui.

Alb. (dėliodamas laiškus) Eilės, eilės, eilės, Proza, eilės, eilės, eilės, eilės, Vaikams, eilės, eilės, eilės, Jausmai, jausmai, eilės, eilės, eilės, Humoras, Šiukšlių dėžė, eilės, šiukšlių, eilės, humoras, eilės, šiukšlių... ooo, vėl tas parašė. Nagi, nagi. Įdomu, ką šįkart sumislijo.
Česl. (atrodė, kad snaudžia) Kas toks?
Alb. Nagi tas su rusišku pavadinimu. Negaliu aš jo ištarti, stačiai liežuvis nesiverčia. Žodžiu, niekšas.
Česl. A, šitas. Man jis visai nieko.
Alb. Nieko tai nieko, bet kam taip pasivadinti? Galėjo ir būti Niekas. Tai ne, Niekšas rusiškai.
Česl. Tu perdaug jau tų rusų nemėgsti.
Alb. Aha, pabūtum ir tu išvežtas, pažiūrėčiau, kaip mėgtum.
Česl. (susidomėjęs) Tai ką rašo?
Alb. Vadinasi tai „Baimė“. Į Šiukšles siunčia. Dabar dažniausiai viską varo į šiukšlyną.
Česl. Jo, anksčiau tai viską į Humorą dėjo, nors dažniausiai ir verta buvo.
Alb. Ir dabar, kai į šiukšles meta, irgi verta.
Česl. Nu nesakyk nesakyk. Kartais man kai kas ir nieko būna.
Alb. Man irgi nieko būna, na bet neturiu aš ant jo akies, nors tu ką.
Česl. Tai skaitai?
Alb. Aha, tuoj. Tu vis pertrauk... O, Jėzau!
Česl. Kas? Ką pamatei? Ko žegnojiesi?
Alb. Pieštuką! Pieštuką, greičiau!
Česl. (ieško) Kad nematau jo čia. O kas atsitiko? Ką parašė? Klaida kokia?
Alb. Baisiau. Daug baisiau. Dar to nebuvo. Dar šitaip tas rupūžė, rusiškai Niekšas, dar taip, padla, nesikeikė. (Vėl persižegnoja)
Česl. (išplėšia laišką iš Albino rankų) Baimė... bebaimis... bijojau... bijojau... hmm... mergaitės, mastur... jo, čia bičas užlenkė. Kur pieštukas?
Alb. Matei matei. Sakiau prie gero neprirašys.
Česl. Bl... kur pieštukas? Gal, sakau, pakeiskim kitu žodžiu, anonizavausi?
Alb. Šitas dar baisesnis, ką tu! O ko Angelė nejuda?
Česl. Angelė? Prie ko čia Angelė? Aaaa... Tikrai, nejuda. (Pakelia kaldrą, pažiūri.) Negyva.
Alb. Eik tu. Kaip negyva?
Česl. Va taip, negyva. (Dar pažiūri, pakėlęs antklodę) Man regis, ji mūsų pieštuku paspringo, lūpos raudonos.
Alb. Tai sumaišė, ar ką?
Česl. Turbūt apsiriko.
Alb. Ale tai ir tu nejautei...
Česl. Tai kad apie tą Niekšą išsišnekėjau, tai ir musėt pats ranka, kaip ten geriau pasakyti – masturbavausi ar anonizavausi?
Alb. Nu, nutilk tu, daugiau nekartok man tų šlykštynių. Metam lauk ir tą „Baimę“ ir Angelę.
Česl. Metam.

Atidaro langą ir išmeta seksualiąją laiškininkę ir kartu paštininkę Angelę, po to šveičia jai pavymui rusiškai Niekšo „Baimę“.
                                Uždanga