Sekmadienio pamokslas

Apie laiką
Pagal pradinį užmanymą. Laikas turėjo išlikti visiškai laisvas veikti ir judėti, kaip jam patinka. Jis turėjo būti nepriklausomas nuo bet kokios įtakos ir elgtis savo nuožiūra, kaip jam patinka. Buvo sumanyta, kad jis galės eiti kuria nori kryptimi, pirmyn ar atgal, arba net į šoną. Galės visai neiti, jei jam tai nepatiks, galės sugrįžti, kur panorės, arba atsisėsti, jei pavargs eiti. Ir visiškai niekas negalės jam prikaišioti, kad jis stovi ar sėdi, arba eina per greitai ar per lėtai, o gal visai ne ton pusėn eina, kur kažkam, sakykim, norėtųsi.
Taip buvo sumanyta. Ir, manau, užmanymas gana racionalus. Tikriausiai daugelis sutiktų, kad pavyzdžiui dienos arba metai eitų pirmyn kokius tris keturis žingsnius, o paskum staiga kokius du atgal. Arba kitą sykį su visam sustotų. Tęstųsi kieno nors aštuoniolika ilgai ilgai.
Ech, kas to nenorėtų. Bėda ta, kad įgyvendinant projektinį variantą arba atsirado kažkokių nenumatytų kliūčių, arba kažkas persigalvojo, padarė kažkokius pakeitimus brėžiniuose, gal kažkas kažką įtakojo, kaip yra įprasta tokiais atvejais, žodžiu, turime ką turime. Nei šį, nei tą. Laikas kaip koks neįgalus luošys, kaip ribotas sutvėrimas, kaip nevykęs mechanizmas be savojo Aš, nemąstanti būtybė, prisukamas apelsinas, nežinau kaip dar jį būtų galima pavadinti, eina nesustodamas visą laiką tik viena kryptim – pirmyn. Pirmyn į šviesią ateitį, kaip pasakytų komunizmo apologetai. Laikas ir anie, tai vienas prie vieno pagal savo mąstymo lygį.
Bet metas vieną kartą tam padaryti galą, kiek tai gali tęstis. Mūsų pareiga, žmonijos pareiga, kaip sąmoningiausių Viešpaties tvarinių pareiga yra nustatyti gedimą, išaiškinti defektą, jį pašalinti ir sugrąžinti Laikui pradinį projektinį pavidalą.
Amen.