ES

Prisistatysiu – Snobas. Vadinti mane galite ir trumpiau: tiesiog ES. Mano gyvenime, atrodo, jau viskas padaryta: turiu žmoną (kuri šįryt nusipirko pačius brangiausius kvepalus, kokius tik įmanoma rasti Laisvės alėjoje), dukrą, mašiną, namą, ir darbą. Gerą darbą.  Aišku, šių dienų pasauly pasodinti medį neliko laiko. Tai galima atleisti. Aš dirbu ir uždirbu pinigus. Mano kiekviena sekundė įkainuota. Aš galiu daug sau leisti, beveik viską. Žinoma yra ribos, bet tai labai platūs rėmai.
Darbas aukščiau už viską. Gal ir skamba kiek istoriškai, bet tai mano šūkis. Tik dėl jo drąsiai save galiu vadinti Snobu. Taigi ES.
Amžius – ant ribos. Peržengiu į vėlyvąją jaunystę, taip teigia mano psichologas, kurio kabinete baltam voke kiekvieną dieną palieku šimtą litų. Neturiu rimtų psichologinių problemų. Tai mano įvaizdžio dalis. Mada. Beje, jis labai malonus žmogus. Mūsų požiūriai į gyvenimą ganėtinai skiriasi, bet tai netrukdo jam suteikti „malonaus žmogaus“ statuso.
„Malonus žmogus“ su šypsena mane sutinka.
„Malonus žmogus“ paspaudžia man ranką.
„Malonus žmogus“ žino visus atsakymus.
Man tik reikia užsimerkti ir atsipalaiduoti.
„Malonus žmogus“ visa kita padarys už mane.

Galvoju apie Aleksandrą Makedonietį. Sėdžiu laukiamajam. Vienas. EM Ž (Malonaus Žmogaus) sekretorė pranešė, kad turiu palaukti. Keista - niekada per penkerius metus dar taip nebuvo. Bet... netgi gerai - rytoj gamybinis susirinkimas, aš – karvedis, reikia apšlifuoti rinkos užkariavimo planą. Helenizacija. Vakarų ir rytų kultūrų samplaika. Snobizacija. Darbo ir žmogaus samplaika. Savo kainos žinojimas. Svarbiausia žinoti kainą, tada pelnas atsiranda pats. Pelnas, prekiaujant žmonėmis, jų jausmais, jų mintimis, jų laiku. Parduoti save, tam kad nusipirktum kauke, ant kurios viršutinės dalies būtų įspausti inicialai ES.
Kaip romantiška būti ištikimu savo vergu.

EM Ž sekretorė nemelavo – EM Ž buvo užsiėmęs. Išgirdau, kaip trinktelėjo durys ir pasigirdo EM Ž balsas:
- Iki pasimatymo, Elena.
- Sudie, - švelnus balsas užgavo tylą, likusią po daktaro žodžių.
Pakėliau galvą, bet šio žodžio savininkė jau buvo už durų.
Smulkūs žingsniai pabiro laiptinėje.
Pabandžiau įsivaizduoti Eleną.
Nepavyko.
Snobai, be fantazijos.
Snobai valgo nemus. Pabandykit įsivaizduoti, kas tai?.. Jei jūs ne Gastonas – simbolistinės krypties prancūzų filosofas, vargu ar pavyks. Nebent jūs lankėtės Vietname, ir be filosofinių žodžių šaknų darinių, bei fantazijos pastangų, žinote, kad tai ryžių blyneliai su įdaru.
Dabar suprantat, kaip jaučiausi...

Tą popietę gulėjau ant sofos, kurioje Elena paliko savo meliono kvepalų pėdsakus.

Galvoju apie svetimą moterį EM Ž laukiamajam. Jau trys dienos stengiuosi ateiti nors penkiom minutėm anksčiau, bet ji jau būdavo išėjus. Tik tas nepaprastai skanus kvepalu aromatas mane apgaubdavo jos buvimu. Tai mane trikdė, bet viduje jau atsirado refleksas – būčiau pasimetęs, jei vieną dieną įsitaisius ant sofos neapimtų šis naujas potyris – paskęsti nepažįstamosios kvape. 

AŠ jaučiausi labai artimas jai.
Širdies gilumoje MANE tai džiugino.
Vadovaujantis ES principais – neturėjo atsirasti nieko aukščiau MANĘS. Bet nors sau nepripažinau, laikiau ją milijonus kartų tobulesne už MANE.

Kiekvieną dieną mintyse atkartodavau jos balso toną.

Žingsnių aidą.

Kartais pasivaidendavo, kad tą popietę girdėjau ir jos kvėpavimą, tada bandydavau mintyse išgirsti ir jį.

Mūsų susitikimas buvo neišvengiamas. Tik laiko klausimas „kada“?.. Po dviejų savaičių ją pamačiau. Jauną merginą, apsirengusią ilga juoda suknele. Ir baltu baltu veidu. Tamsūs (dažyti) ilgi jos plaukai krito ant liūdnų akių. Elenai buvo dvidešimt, ne daugiau. Mus skyrė toks pat metų skirtumas. Ji nebuvo tokia, kokią slapta piešiau savo pasąmonėje. Kvepalai ir jos išvaizda buvo kaip „šilta“ ir „šalta“. Visgi sėmiau ją akimis į save. Išsvajotą. Išsvajotą nepažįstamąją iš  EM Ž kabineto.

Ji praėjo pro mane. Aš sukuždėjau jai:
- Prego, e possible di fare I‘amore?
Ji sustojo, pažiūrėjo į mano gudrias, ES vardo nusipelniusias akis ir lėtai ištarė:
- Non e possibile...
Sustingau.
Ir tą momentą supratau: snobiškos moters įsivaizduoti neįmanoma.

- Rytoj būsiu prie fontano... - prakalbau.
- Vienas. – su ironiška intonacija užbaigė mano mintį ji.