Išvogta

Aš jį sapnuoju, ir tai atleidžia mane nuo būtinybės jį matyti. Jis išdidžiai žingsniuoja, ir mano nuosavam sapne manęs nemato. Aš, pasislėpusi tarp užmerktų akių, stebiu jį išeinantį į rytą...

Bučiuoju akis, po to žemiau, dar žemiau, nors iš tiesų net nežinau bučinio skonio. Dar nebučiuota. XXI a. taip nebūna - būna, saugau savo lūpas jam, nenoriu, kad kas nors kitas mane išvogtų.

Adaiva iš manęs juokiasi. Adaiva viena iš tų, kuri apsimeta esanti daugiau nei pažįstama - aš irgi įsitraukiu į jos rolėm sudėliotą gyvenimą. Turėčiau būti netgi dėkinga, kad ji milijoną kartų bučiuota, šimtus kartų mylėta, vaikšto su manim, atsilikėle.

Aš visada ją lydžiu pas "juokutį". Adaivai patinka, kad aš nemyliu "juokučio". Jokio pavojaus jo prarasti. Ji viena suvaidina suaugusią moterį, pasislėpusią už parduotuvės kampo - parūkyti.

- Ir vėl jį matei?

Aš jį matau kiekvieną naktį.

- Ne.

Ji nusišypso ironiškai, juk ji daugiau nei pažįstama, ji žino, kad jį vogčiomis stebėjau. Adaiva visada žino viską, ir tai mane nervina.

Vakar stovėjom autobusų stotelėje. Prieš mus stovėjo vaikinas. Jis nenuleido akių nuo jos - tos ryškios asmenybės, klykiančios - aš nenuobodi, aš tik išvogta, bet dar ir tau liko lašelis manęs.

- Jis prieis.

Jis priėjo. Aš nekenčiu to jos žinojimo.

Negerai, kad man patinka Adaivos vaikinas. Adaivai tai sukelia pasididžiavimą. Ji nepyksta, kad mes susitinkam sapnuose. Ji turi tą keistą žinojimą, kad jis visada išeina į rytą, pas ją, išvogtą....

Adaivai patinka, kad ji gali turėti visus, o aš nei vieno... ji viliotoja, o aš tik ją lydžiu...