Žodžiai pabėga, nusliuogia link upės -
karšta mat jiems. O tai man ką daryt?
Šypsena jaukiai tik lūpose supas,
gavus ledų. Ir negali pavyt
mintys upelyje plaukiančių žodžių,
gera ten jiems - ir vėsu, ir smagu,
geria jie atvaizdą krištolo godžiai,
dingę toli. Bet juk šitiek darbų!
Kaip man pakalbinti mielą mergaitę?
Ar paprašyti tos slyvos gardžios...
Juokiasi sliekas, ūselį užraitęs,
kol aš mąstau. Bet ir vėl - iš pradžios.
Tik žiū - per pievelę nutykina žvilgsnis.
Vienas ir kitas, ir trečias šalia,
šypsena bunda, truputį, dar mirksnis...
Tu jau greta. Netoli. Po egle
sliūkina žodžiai - šlapi, bet laimingi,
bijo, kad pyksiu. Bet kur tau - nė kiek!
Te plaukioja - karšta. O mes - net jei sninga,
viens kitą suprantam. Be žodžių. Ir tiek..