Prisikelsiu iš gyvųjų

Pakiškite mane kyšiu.
Išklotine ar „Nokia“ užklokite.
Turiu aš tiek danguj ryšių –
esu be ryšio, tad voliokitės!

Aš antrą dieną kelsiuosi,
į tavo, Judai, delną belsiuosi.
Ne Jėzus Kristus aš,
nemoku viens, du, trys skaičiuoti.
Kai pragarą ant manęs neš.
Galėsiu vėl save parduoti.

Mūs frakcijoj iki baltos nakties
sutrumpino prisikėlimo terminus,
bet dar turiu vilties
suspėt į savo šermenis.
Ir ne piemuo esu,
ne seimas keturmetis,
ką iškapstau -  lesu,
net plunksnų nenumetęs.

Ir būsiu, kol supūsiu
išklotine Dievulio dešinėj.
nes kairėje jis akmeninę širdį saugo –
čia dėl mąnęs, geriausio savo draugo.
Nes kažkada aš smegenis praaugau.

Pakiškite mane su šiluma
valiutiniu kyšiu.
Kiškučiais kiškite
pilvuos plyšius
Storais vokais, bet ne akių, užklokite.
Kas mylite – kalėm nakčia palokite.
Kai prisikelsiu – melskitės ir plokite.

Įkiškite. Kol kišom
– tol gyvenom.
Po to pamišom
ir negimę dar pasenom.
Ir aš kišau, kišau.
Žmoniją lovoj, tarp eilučių sėjau.
Dairiaus viršaus.
Užklojai lapais
tu, rugsėjau.