Prašymas

Gyveno sau kaspinais pasidabinus, liaupsių kupina, kol Žirklėm nečerkštelėjo. Va tada ir prasidėjo: – aš būsiu tau Draugė, būk ir tu. Džiovino liežuvį ir dantis atkišusi. Bandžiau įspėti, kad vėjas nugairins, saulė nublukins. Sakė, jog taip ji man daugiau duoda nei ima. O aš? Tik maišiau ir maišiau, kad neprisviltų. Dar sudariau Kultūros programą, idant Dvasia būtų pamaitinta. Pasimėgavo, apsilaižė ir vėl dantis šiepia, nežino kur rankas kišti. Pasiūliau dar – jai tik labiau įtartina tapo, Nuoširdumą po velėna pakišo ir pradėjo blakstienom trypčiot lyg prie viešojo. Teisinosi Būtais ir Nebūtais. Nekaltinau – būtų buvusi Tikras Berniukas, nemeluotų nei sau, nei Kaimynams. Ir dar galėtų sėdėt išsiskėtus, kad kvėpuoti lengviau būtų ir netrykštų smilkiniuos.

– Aš galvojau tu paprasta, o tu sudėtingai ypatinga, – pakėlė kulnus iš to savo įtarumo. Kitų – trečiu, penktu žvilgsniu pagaunamų – ieškoti. Buvo laikas – vijausi kojom ir rankom. Dabar tik ausim karpau, o ji akmenimis bando. Nesiginu – nesupras.

Ištrauk Nuoširdumą, lai blunka. Bent kvepės.