Leisk…

Leisk tave apkabinti, vėjau…

Sugrįžo akimirkos kadais užmigdytos,
ląstelės užsipildė švytėjimu,
fosforinės akys rodė kryptį
              į nepasiekiamą,
į nerealiai artimą---
        ---ir tolimą,
nutolusi per tūkstančius šviesmečių
            kelią---
            ----į tave…

Kaupiau pulsuojančią gyvastį delnuose,
spurdančią nerimastį saugojau,
sukoncentruotų pojūčių katakombose
              ieškojau
              tako,
mažoje erdvėje pasiklydusi,
            kur tilpome dviese----
  ----- tik tu----
---------ir aš----
      ir---
vėjas…

Leisk tave apkabinti, vėjau…
      ----  nors tave…