šokis

Rudenėja... Vėl žemė kiemely mažam
Apsikaišiusi lapais vijoklių...
Gelią širdį... atrodo, kad viską paliekam ilgam..
Visam laikui. ir tampam klajokliais.

Nebebus niekada, to jaukumo ir tos šilumos,
Kurią skleidė suskirdusios sienos tamsaus vienuolyno.
Naujas rūmas, mums niekad namų neatstos,
Nuoširdumo prie žvakių, kai gėrėm putojantį vyną..

Nykstą viskas kas miela, vertingą ir tikrą,
Senas miestas užmiega, svajodamas amžinu būti.....
O Didžiosios kiemelyje katinas beldžias į lango suskilusi stiklą,
Savo sieloj suvokęs sotaus jo gyvenimo žūtį....