Invalidas

Besikaitindamas saulėje aš prasimaniau užsiėmimą – luošinau manimi ropinėjančius skruzdėliukus. Tiesa, iš pradžių juos paprasčiausiai traiškiau tarp pirštų, po to tai pasirodė pernelyg humaniška, visgi jie išdrįso trukdyti mane, ir neįdomu, todėl ėmiau traukyti jiems rankas ir kojas ir tokius iškomplektuotus paleisdavau tolesniam gyvenimui. Jie sprukdavo likusiom savo kojom ir rankom kuo skubiausiai nuo mano patiesalo ir pradingdavo žolėje. Daugiau aš jų nematydavau.

Vienas skruzdėliukas su nutraukta priekine galūne nenatūraliai krypuodamas grįžo į stovyklą. Parėjo jis daug anksčiau negu turėjo atsirasti ir iš tiesų  apie tai nepagalvojo, kurį laiką veikė šoko būsenoje, ir tik dabar suprato, kad neturi tinkamo paaiškinimo dėl ankstaus grįžimo, neturi ką pranešti ir apie padėtį pietryčių ruože nuo stovyklos. Parodyti savo negalios dabar jis negalėjo, nenorėjo, todėl ir negalėjo, tad reikėjo skubiai kažko imtis. Ir jis griebė arčiausiai gulėjusią smilgelę, nors jis buvo siųstas ne dirbti, kažkiek pridengė ja tuščią vietą, kur turėjo būti koja ir spėriai, gal net per greitai, pralėkė pro pirmuosius sargybinius, išsižiojusius iš nuostabos dėl tokios supergreitos žvalgybos, jo ypatingais sugebėjimais visi žavėjosi, pranašavo jam gražią ateitį, bet šita sparta pranoko bet kokias fantazijas apie skruzdėlių galimybių ribas.
Jis ėjo ir ėjo, šlubavimas buvo pilnai pateisinamas didelės smilgos našta, visi atsisukinėjo ir tylomis lydėjo jį akimis, jis į nieką nežiūrėjo, niekam neatsakinėjo į galvos linktelėjimą, kol galų gale priėjo savo landą ir skubiai šmurkštelėjo į ją, prieš tai numetęs nešulį. Jo negalios kol kas niekas nepastebejo. Galų gale žiūrint plačiau tai netgi nėra negalia, vienos kojos netektis, kai yra dar septynios, tai viso labo menkas nemalonumas ir gyvenimas dar gali būti labai ir labai sėkmingas visomis prasmėmis. Ir jų gentyje yra nemažai individų be vienos ar daugiau galūnių. Tiesa, jie jau niekada netaps būrių vyresniaisiais, vadais ir jėgos autoritetais, bet nurašyti jų taip pat niekas nesiruošia, visi turi užsiėmimą pagal savo galimybes ir duoda regimą naudą genčiai.
Visa tai tiesa, visa tai jis gerai suprato ir žinojo, bet... Vienas išėjimas į žvalgybą, ieškant statyboms tinkamų smilgų ir pagaliukų, baigėsi visų ateities planų ir vizijų staigiu dužimu. Pakuždomis senų skruzdėliukų pranašautiems aukštiems postams genties hierarchijoje galas, jungtuvėms su statybų galvos dukra, nors viskas jau buvo sutarta, taip pat. Ir visa sužlugdė per didelis pasitikėjimas savimi, puikybė, kurios apraiškas pastebėjo motina ir apie kurias įspėjo jį prieš keletą dienų, o jis atsainiai nusigręžė, nenorėdamas klausyti. Juk ėjo jis su aiškia užduotimi, rasti netoliese vasaros stovyklos didelę sąvartą statyboms tinkamų medžiagų. Ko, kokio velnio jis sumanė palaipioti ant žmogaus? Kad iš viršaus geriau aptiktų, ko ieškojo? Taip, šitaip tuo metu jis sau teigė ir, reikia pasakyti, ne kartą tai padėdavo, bet širdies gilumoje žinojo, kad ieškojo pirmiausiai to nenusakomo smagumo įsiropšti į svaiginantį aukštį, nuo kurio pažvelgus žemyn iškart apsisuka galva, lyg būtum išsimaudęs stipraus alaus klane, vėl ir vėl pavaikštinėti tuo baltu, minkštu, švariu ir lygiu paviršiumi, kuris be to dar ir juda, pulsuoja, banguoja ir kurio reljefas nepalyginamas su niekuo, nepakartojamas, kupinas daugybės kvapnių ir slaptų nišų, landų, plyšių ir bedugnių.
Taip, būtent noras pavaikštinėti to milžiniško giganto nuostabiu kūnu ir buvo skruzdėliuko nelaimės priežastis. Dabar jis tai aiškiai suprato, dabar suprato savo mamos pranašišką baimę, dabar pajuto lengvabūdiškumo ir puikybės pasekmes savo suluošintu kūnu, dabar. Deja. Dabar jau po viskam, dabar jis jau nieko negali pakeisti, dabar jis jau girdi artėjančius prie savo buveinės gentainių žingsnius, jų nerimastingą šnabždėjimąsi, galvon šauna pirma pasitaikiusi mintis bėgti, jis nevalingai paklūsta jai ir dinsta pro atsikišusią žolės šaknį savo landoje į kitą ertmę, kurioje nepajaučia žemės po kojomis ir krenta, krenta, kol nepasineria gličioje, šleikščiai dvokiančioje masėje, tada supranta, iš kvapo, kad tai kurmio gleivinė, skrandžio sultys, toliau sąmonė dingsta, ir skruzdėliukas, nespėjęs net deramai  susivokti, kas atsitiko, atiduoda savo sielą į Dievo rankas.