Benediktinų vienuolyne pasaulietė III

III dalis

Saulei įsidienojus, patraukiau pas vienuolį, kuris būdamas septyniolikos metų, pajuto trauką tarnauti Dievui ir pašventė tam savo gyvenimą.
Jis pasitiko mane su skaisčiai švytinčiu veidu, ir švelniai minkštu akcentu lietuviškai prakalbo:
- Kuo galėčiau jums padėti?
- Norėčiau pasikalbėti apie atleidimą, - tiesiai šviesiai pasakiau.
- Mūsų visų troškimas yra - gyventi džiaugsme su Dievo palaima. Dievas myli tave, - paprastai ištarė vienuolis, ir jo akyse pamačiau šviesią gelmę.
- O ką patartumėte tam, kuris nori atleisti, bet jam nesiseka? - paklausiau.
- Žmogaus protas bando rasti argumentas, kodėl reikia atleisti, meluoja pats sau, kad jau atleisti, bet akmuo slegia širdis. Reikia prašyti pagalbos Dievo šventosios dvasios, kuri gyvena žmogaus viduje. Susijungus su ja, tu esi galingas, - šypsojosi vienuolis.
- Daug aplink mus piktų žmonių. Ką galėtumėt apie juos pasakyti?
- Piktas - tai ligotas žmogus. Su meile eiti į tokį žmogų, - romiu tonu aiškino jau pradėjęs žilti vienuolis, apvalainu veidu.
- Ar galima būtų pasmalsauti, ką veikia vienuoliai laisvu laiku? - paleidau savo įžūlumą į lankas.
- Skaitome knygas, žaidžiame stalo tenisą, sodiname mišką, vasarą plaukiojame tvenkinyje arba einame pasivaikščioti. Bet laisvo laiko nedaug teturime. Padedame pasauliečiams pažinti Dievą ir suprasti Jo meilę, septynis kartus giedame bažnyčioje, repetuojame, - spindinčiomis iš neapsimestinės  laimės akimis atviravo jis.
- Labai įdomu. O, jūs jau žinote daug gražių lietuviškų žodžių.
- Mano troškimas- gerai išmokti lietuvių kalba, - plačiai šypsojosi jis.
Vienuolio akių mėlis tarsi skaidrus ežeras skleidė harmoniją ir meilę. Subtilioji energija vaikštinėjo nediduku kambariu lyg nuotaka su permatomu nuometu. Akys - sielos langai. Neapsakoma šiluma įtekėjo į mane ir pajutau, kaip delnuose ėmė suktis jau man pažįstamas karštis. Atsisveikino vienuolis nuolankiai nulenkęs galvą ir pažadėjęs, manęs  neprašytas, melstis už mane dvi dienas.
Staiga, tarsi vaiko akimis pamačiau pasaulį kitokį, nei prieš pokalbį. Tarsi vienuolės akimis žvelgiau į žalumą po kojomis, jutau kaip saulės spinduliai glamonėja nuogą kaklo išlinkį, o vėjas atsimušęs į krūtinę, palenda po palaidinuke. Oi, ką aš čia dabar taip valiūkiškai, vėl nustebau, bet šį kartą nenuraudau, tik plačiai šypsojausi, tarsi būčiau išlošusi milijoną. Tik rūpėjo jis man mažiausiai. Šį vakarą vėl viena palaimingai lydėsiu saulėlydį į geltonų rugių ežerą, ir su manim bus nenuorama mano ištikimasis palydovas vėjas. Vakar saulės apvalumas niro it didžiulė nunokusi vyšnia. Laižiau ją žvilgsniu tokią deimantiniai tobulą, sentimentalią, leisdama velti dar nespėjusiam įsirudenėti vėjui palaidus plaukus.
  Staiga atitipeno ant galų pirštelių suvokimas, kad visai nejaučiu gailesčio čia gyvenantiems vienuoliams, bet atvirkščiai, žaviuosi jų gyvenimo pilnatve ir palaima. Nesunku nubėgti nusipirkti ledų ir tik tada pasijusti šiek tiek, o gal netgi labai laimingu, bet tai sąlyginė laimė, priklausanti nuo ledų, nuo ištaigių atostogų brangiame ar pigiame kurorte, nuo kažkieno pasakyto tau "myliu". O juk tikroji laimė jau dabar šią sekundę tavyje, nes tu gyveni, nes tu gali pajusti vėjo glamones, išgirsti paukščių, o gal mašinų ūžesio muziką, danguje grožėtis pono Viešpačio meno kūriniais, kurie savo žavesiu rungiasi su Rafaelio paveikslais, leisti pažliugusiam rudeniui išmyluoti tave.
Mielas žmogau, dovanoju tau šiandien tą svaiginančiai žavingą dangaus paveikslą, kuris virš tavęs šią minutę. Pažvelk į jį giliau, per sielos langus. Ar jauti, kaip gera tuo džiaugtis? Jei taip, tuomet tu taip pat viduje truputį vienuolis, mokantis skanauti gyvenimą.