Guminis berniukas

O, išmintingas skaitytojau! Tu, aišku, netiki ateiviais ir pritari žymiausių ksenologų nuomonei: gyvybė šioje visatoje - retenybė, o protinga gyvybė... Tai homo sapiens! Vieninteliai ir nepakartojami, nesutikę nei proto brolių, nei konkurentų. Tačiau kartą buvo toks ateivis, ir jis sukėlė daug nemalonumų Vasečkinui Koliai iš Marso prospekto - 6.

          Taigi vieną rytą, kai visi geri vaikai ruošėsi į mokyklą, Vasečkinas Kolia taip pat išsivalė dantis, papusryčiavo ir susidėjo knygas į kuprinę (piešimo sąsiuvinį, aišku, pamiršo). Tiesą sakant, Kolia nebuvo labai geras berniukas ir į mokyklą eiti visai nenorėjo, bet mama...
          - Aš padarysiu iš tavęs žmogų! - šaukdavo ji, kai sūnus imdavo aikštytis.
          Tą rytą ji irgi rėkavo apie žmones bei dar apie šį tą - Kolia net truputį nuraudo. Po to mama išbėgo į darbą, o Kolia išsliūkino į mokyklą.
          Jis lėtai lėtai nusileido laiptais, lėtai lėtai apsuko bakalėjos kampą ir dar lėčiau perėjo gatvę, kurią kažkoks pasipūtėlis pavadino Marso prospektu. Ir būtų Kolia lėtai lėtai atėjęs į antrą pamoką, jei ne... Kitas paniuręs berniukas, ką tik išslinkęs iš parko! Koliai jis pasirodė kažkur matytas, bet kur? Todėl stebeilijosi, akis išputęs - net atsigręžė, kai prasilenkė su juo prie sūpynių.
          - Kas jis toks? Kas gi jis toks? - burbėjo sau po nosim. - Ženka iš baseino? Ilgas iš šeštos-bė? Pusbrolis iš Potiomkų? O ką, panašus...
          Mėgino Kolia prisiminti, kaip tas du kartus matytas pusbrolis atrodo - lyg ir plaukai kaip jo paties ir ūgis, ir kaklas neplautas... Tik laiku susigriebė, kad aišku, viskas atitinka, bet štai kaip ant to "pusbrolio" kuprinės atsirado užrašas "Kolia - kvajlys! "? Kolia nemanė esąs kvailys, tačiau taip manė didelis ir neraštingas Vania Vasilenko iš pirmo suolo - ir būtent jis vakar išterlijo Kolios kuprinę šiuo baisiu prasimanymu.
          - Plaukai kaip mano, ūgis - mano, kuprinė - tokia pati... Ne! Negali būti! Juk tai aš pats!
          Tačiau geriau pagalvojęs, Kolia prisiminė, kad jis pats dabar prie parko, o paniurėlis ruošėsi eiti per Marso prospektą... Reiškia, ne Kolia jis! Ne Kolia! O ateivis, pavogęs Kolios išvaizdą. Guminis berniukas - nes kas gi daugiau tai galėtų būti?! O dabar - net baisu pagalvoti! - pavogs ateivis ir jo namus, jo mamą, kuri žmogų darys iš guminio berniuko, o jis - Kolia Vasečkinas - turės prasigerti ir taps kroviku kosmouoste. Nes taip būna visiems mamų neklausantiems vaikams.
          Kolia truputį susigraudino, bet nubraukęs šykščią berniukišką ašarą, nusprendė kovoti iki galo. Ne dėl mamos, kuri taip rūpinosi žmonėmis, ir juo labiau ne dėl mokyklos. Tačiau savo kambario spintelėje, po švariomis kojinėmis ir apatiniais Kolia Vasečkinas slėpė didžiausią brangenybę: tikro meteorito skeveldrą! O juk visiems aišku, kad be tokio dalyko joks kosmouosto krovikas laimingas nebus.
          Ryžtingai apsisuko Kolia ir iš padilbų pažiūrėjo į konkurentą. Šis pakartojo Kolios manevrą ir net žvilgsnį. O tada jau abu - su kovingais riksmais "Mirtis ateiviams! " - pasileido kaktomušomis. Kai Kolia visai iš arti pamatė nubrozdintą priešininko nosį, karingumas išblėso, tad pasuko jis kiek kairiau ir šovė per gatvę, per parduotuvės kiemą, sumėtė pėdsakus tarp dėžių ir furgonų - greičiau, greičiau! - namo, kiek kojos neša. Nematė, ar vijosi kas, ar ieškojo. Tik parbėgo, drebančiais pirštais vos sugraibė raištelį su raktu. O dabar - tupėjo pasislėpęs tarp lovos ir komodos. Dėl viso pikto, dar ir antklode apsisiautęs.
          Tiesa, jei esi smalsus vienuolikametis, ilgai už lovos nepratūnosi. Trūko ir Kolios kantrybė. O gal tiesiog jo vaizduotė iškrėtė pokštą - ir išgirdo laisvūnas Vasečkinas, kaip vėl skamba telefonas, o ten... Klasės auklėtoja Nina Vasiljevna lediniu balsu:
          - Mamą pakviesk!
          Žodžiu, spjovė Kolia į visas baimes ir dar kartą pamėgino pasiekti mokyklą: drąsiai nubildėjo laiptais, nebe taip drąsiai perėjo gatvę ir jau labai atsargiai nusėlino palei bakalėją. Vos jis kyštelėjo galvą iš už kampo, tuoj pamatė rudaplaukę guminio berniuko galvą pasirodant iš už uosio parke.
          Ne, taip nieko nebus. Visiškai aišku, kad siaubingas ateivis tyko Kolios. Ir vos Kolia paliks namus be priežiūros, tuoj juos užims guminis berniukas, o tada Kolia prasigers ir taps kroviku. Kelias minutes Kolia bandė priprasti prie šios minties: štai jis geriausias uosto krovikas, blizgančiu krautuvu važinėjantis aplink laivus. Štai Nina Vasiljevna išsiruošia į regiono pedagogų kongresą, o jis Vasečkinas Kolia privažiuoja, žvaliai trepteli ir lengvai užkelia didžiulius auklėtojos lagaminus ant platformos. Po to padeda Ninai Vasiljevnai užlipti... Ne! Pakelia ją kaip plunksnelę ir pasodina greta! Gal ir neblogai? Bet... Nina Vasiljevna tokia didelė, o jis, Kolia, toks mažas. Be to, neteisinga taip. Jis turi būti ne kroviku, o pilotu. Ir kai laivą užpuls piratai, Kolia išeis pakėlęs didelį šautuvą... Ne, geriau du didelius revolverius! Ir pasakys ką nors herojiško. Kalbą būtinai baigs žodžiu "niekšai", o tada "niekšai" pabėgs, ir Nina Vasiljevna pasakys:
          - Koks tu drąsus, Kolia. Atleisk, kad tau buvau negera. Ir dvejetą iš prancūzų tau be reikalo parašiau.
          Taip bemintydamas Kolia pasuko atgal. Jokiu būdu negalima atiduoti namų kažkokiam guminukui! Jei nori būti pilotu, reikia kovoti! Reikia nugalėti guminį berniuką! Tačiau ką gali penktos "F" klasės mokinys Vasečkinas? Vienas prieš ateivius? Net daktarui Mirovskiui iš filmo "Pelkių žudikai Merkurijaus pragare" padėjo bebaimis policininkas Andrejus. Koliai irgi reikalinga pagalba. O kad jis galėtų paskambinti į slaptą karinę bazę! Papasakotų apie ateivius, o tada atskristų šaunus majoras ir surištų guminį berniuką mazgeliu!
          Kolia apėmė neviltis. Kurgi tie privatūs sekliai, smalsūs mikrobiologai ir hakeriai? Viena aišku, skambinti į policiją ar ksenologijos institutą negalima - visi žino, kad dauguma ten dirbančių - liurbiai, kurie tik trukdo tikriems herojams. Tiesa... Yra dar 112!
          - Net Veneros autonominėse stotyse jūs sulauksite tarnybos 112 pagalbos! - taip aiškino mokykloje.
          Juk ten būtinai turi žinoti kokios nors slaptos karinės bazės ar bent majoro su dviem revolveriais numerį!
          Maloni ponia, kalbėjusi su Kolia, nieko nežinojo apie karines bazes, bet ji pažadėjo, kad užsuks kapitonas Zverjevas, kuris turi tikrą revolverį ir antrankius. Zverjevas, tiesa, buvo kapitonas be antpečių, diplomuotas socialinės tarnybos psichologas, tačiau vaikams to niekas nesako. Todėl Kolia įleisti kapitono skuodė net pasišokinėdamas. Jam atrodė, kad - štai! - visų problemų sprendimas. Ir jau rytoj jis pasakos, kaip išgelbėjo šalį nuo ateivių grėsmės.
          Zverjevas Vasilijus Vasiljevičius nebuvo toks entuziastingas. Kaip įgriso darbas su ksenofobijos apimtais vaikais! Greitai teks ir kūdikiams aiškinti, kad ne, tas kaktusas tikrai nėra plėšrūnas iš kosmoso gelmių. O paskutinių savaičių kinoteatrų hitai: "Pelkių žudikai Merkurijaus pragare" bei "Kraujo upės lediniame Fobose" tik paaštrino situaciją.
          Kolia? Kolia - tipiškas atvejis. Jis juk miega ir sapnuoja kautynes su driežažmogiais svetimos planetos džiunglėse ar vabzdiškus kosmoso piratus. Marš į lauką! Pamatys, kad baimės nepagrįstos. Galės toliau sapnuot, jog nugalėjo ateivius - kad tik Zverjevui netrukdytų!
          Iš Vasilijaus Vasiljevičiaus Kolia paėmė siųstuvą (iš tiesų - įmantrų žiebtuvėlį) ir patraukė į žvalgybinę operaciją. Vasilijus Vasiljevičius liko saugoti bazę - Vasečkinų butą. Šį kartą Kolia drąsiai (nors širdis daužėsi) patraukė į parką. Prasilenkdamas su guminiu berniuku, net nešnairavo į jo pusę. Bet vos suspaudė siųstuvą, pranešdamas, kad "Prasilenkiau, laukit priešo", pajuto, jog oras tapo klampus kaip kisielius. Ir pats Kolia skystėja ir plūduriuoja tame kisieliuje, o mato - it per miglą - iš karto ir parką, ir Marso prospektą. Lyg kas į stereomatą būtų skirtingų filmukų gabalus įdėjęs. Po to tie gabalai ėmė vienodėti, o Kolią tarsi kas už plaukų sučiupo ir ėmė traukti atbulomis. O tada akyse aptemo.
          Kai Kolia atsipeikėjo, jis tupėjo, atsirėmęs į parduotuvės sieną. Palietė galvą - sveika. Sveikos kojos, rankos. Mašinaliai patraukė namo ir tik lipdamas laiptais pajuto, kaip keistai linksta kairysis kelis, kaip spyruokliuoja blauzda.
          - Kaip gi taip?! Dešinė koja - mano, kairioji - guminė. Dešinė ranka - mano, kairioji... O bybukas?! Bybukas - mano? Ar ne mano?

          Mielas skaitytojau, neraudok dėl Kolios Vasečkino likimo, neašarok iš gailesčio jam. Juk, galima sakyti, vienas jo norų išsipildė. Dabar jis žino, kur slapta karinė bazė. Jau penkiasdešimt metų jis ten gyvena. Nors nemanau, kad Vasečkinas Nikolajus Jurjevičius supranta, kur atsidūrė. Ir juo labiau, kad prisimena savo vaikišką svajonę. Nuo tos atmintinos dienos jis galvoja ir kalba tik apie vieną. Ir jei būtumėte netoliese, išgirstumėte dešimties mikrofonų fiksuojamą piliečio Vasečkino veblenimą:
          - Dešinė koja - mano, kairioji - guminė. Dešinė ranka - mano, kairioji... O bybukas?! Bybukas?!


-------------------------------------------------- -----------------------------
Autorės pastabos
-------------------------------------------------- -----------------------------
Buvau sužavėta "Fantastikos" skyriaus kūrinių siužeto vingiais. Tiesą sakant, man net sunku kalbėti apie vingius: o ne! Tai epilepsiniai traukuliai, punktyrai bei žaibų išlydžiai. Negalėjau atsispirti pagundai pakartoti visa tai.
Be to, kiekvienas fantastas, anot grando S. L., turi pradėti nuo opuso "Krovavaja bania v marsianskom adu". Kadangi dabar esu "Fantastikos" skyriuje, turėjau elgtis pagal taisykles.
Kalba beveik netaisyta, tad nepykit, jei Kolią retkarčiais pavadinu Vova.
Tekstas beveik pažodžiui kartoja vieną sapną.