Džikis Jarlapsiras arba kas dėjosi Guliašo Respublikoje (Šm. nr.1)

Toli toli, Guliašo Pseudodemokratinės Liaudies Respublikos tolimiausiame užkampyje, senoje, visiškai sukežusioje bakūžėje, gyveno senelis ir bobutė. Jeigu būtumėte žvilgtelėję į jų pasus, būtumėte sužinoję, kad senelio vardas yra Sklepas, o senelės – Babačka. Gyveno jiedu beveik patenkinamai. Kadangi pensijas mokėdavo tik per prezidento gimtadienį ar blykstelėjus masinio sukilimo kibirkštėlei, senukai vertėsi nuo bėgių nuriedėjusio traukinio gėrybių rankiojimu. Tik nudarda koks sąstatas, jau žiūrėk, senoliai prikrauna karučius to kas liko po avarijos ir eina turguje pardavinėti.
  Taip ir gyveno seneliai, nei bėdų, nei pensijos nematydami. Tik baisiai liūdėjo, mat neturėjo nė vieno vaikelio. Jaunystėje abudu buvo prisiekę darboholikai. Sklepas dirbo didžėjumi ir klajojo po įvairius respublikos miestus, savo triukšminga kakafoninių garsų visuma, kurią bene jis vienintelis vadino muzika, išvarydamas iš miestų bomžus. Už tai Sklepas gaudavo didelius honorarus, bet jeigu miestiečiai atsisakydavo mokėti, didžėjus  išsivesdavo visus buhalterius, kasininkus ir sekretores. Tokie miestai būdavo priversti žlugti, nes nelikdavo nė vieno, mokančio pasinaudoti  skaičiuotuvu.
    Babačka jaunystėje buvo garsi narkotikų kurjerė, dėl savo aprangos gavusi Raudonkepurytės pravardę. Taigi, abu seneliai visą savo jaunystę paleido vėjais, ilgai ir sunkiai dirbdami, o senatvė nepaliko jiems nei pinigų, nei laimės. Taip ir gyveno senoliai neturėdami atžalos. Jie išbandė viską ką galėjo, bet vaikų kaip nebuvo, taip nebuvo.
    Tačiau kartą Sklepas išgirdo veržlų Zaporožiečio pirdenimą, o netrukus pamatė ir patį šio garso kaltininką. Tai buvo žalsvas, smarkiai  susidėvėjęs trantas, į kurį pažiūrėjus kiekvienam kildavo klausimas, kaip tokia šlamšto krūva dar gali riedėti.
    Iš automobilio išlipo ne kas kitas, o habilituotas mokslų daktaras, Pirldebaškino universiteto rektorius, didis magijos žinovas, profesorius Lionginas Nukvakėlis.
- Kilder migžt abaraeka, – mandagiai pasisveikino Sklepas.
- Tulder žigt ribatald, - atsakė Lionginas, - gal galėtumėte man paskolinti kokį trilitrioką benzino?
Į klausimą Sklepas atsakė teigiamai, mat po pastarosios traukinių avarijos šio naftos produkto seneliai turėjo į valias. Sklepas nuėjo į rūsį ir gerokai pasiknisęs surado didelę benzino kanistrą. Po penkių minučių  Lionginas Nukvakėlis papildė automobilio baką ir ir svetingiesiems sodybos šeimininkams metė klausimą:
    - Kaip galėčiau jums atsilyginti, gerbiami pensionieriai?
Babačka pasiskundė, kad norėtų vaiko. Didysis burtininkas pasiknaisiojo savo palto kišenėse ir išsitraukė neišvaizdų, gerokai sumaigytą ir šlykščiai prasmirdusį mėsainį, įviniotą į riebalais aplipusį popierių.
- Pasidalinkite šį mėsainį pusiau ir suvalgykite. Bet šiukštu, jokiu būdu neskaitykite to kas parašyta ant įpkavimo, nes tuomet atžala jus paliks likimo valiai, vos tik suaugs, ir išlėks į Pasaulį laimės ieškoti.
Profesorius išvažiavo ir senoliai atliko tai ką jis buvo pasakęs. Tik neskaityti hamburgerio pakuotės turinio jiems nepavyko. Sklerozė vis tik daro savo. Be to, mėsainio įpakavimo turinys buvo aukščiausio lygio literatūrinė rašliava visame kaime, tad greitai tapo bestseleriu.
  Prabėgo trys dienos ir gimė seneliams berniukas. Tai buvo džiaugsmo ilgaamžiams! Sujungė savo vardus ir pavadino sūnų Sklebačku. Sklebačkas augo, stiprėjo ir drūtėjo, kol vieną dieną sukako jam aštuoniolika.
Visa jaunuolio vaikystė prabėgo šešių hektarų lūšnyne, išdidžiai vadintame Kaimu. Kas buvo už Kaimo ribų, Sklebačkas nežinojo. Bet tai nebuvo vienintelė priežastis, privertusi jaunuolį palikti tėvus. Babačka visą gyvenimą jį maitino vien vėdarais ir cepelinais, nes kitokių valgių gaminti nemokėjo.
Taigi, mūsų herojus paliko namus ir išėjo laimės ieškoti. Pirmiausia jis užsuko į metrikacijos skyrių, ir pasikeitė vardą bei pavardę. Taip Sklebačkas tapo Džikiu Jarlapsiru ir patraukė tiesiai į  Šimbadašgalą – Guliašo Respublikos sostinę. Jis ėjo ilgai ir nuobodžiai, dalyvaudamas susirėmimuose su vietinėmis goblinų ir kolūkiečių gentimis, kol po ilgų blūdinėjimų ir kelionių autostopu mėnesių pagaliau pasiekė sostinę.
Šimbadašgalas buvo gigantiškas miestas su didžiulėmis dangoraižių virtinėmis, plačiomis gatvėmis, kinų kvartalu (iš tiesų jame gyveno vien čiukčios ir kazachai) ir bomžų priemiesčiu, užimančiu aštuoniasdešimt procentų urbanizuotos miesto dalies.
Džikis buvo taip pakerėtas miesto grožio, didžiulių žmonių sambūrių ir milžiniškų plakatų, su gražiomis merginomis, reklamuojančių,, Cola Coka“ šaltibarščius, kad iki visiškos laimės jam tetrūko tik vieno dalyko – tualeto. Vaikinas galvotrūkčiais įpuolė į pirmą pasitaikiusį pastatą, ieškodamas išvietės. Jis lėkė didžiulėmis to pastato menėmis, stumdydamas kostiumuotus ir uniformuotus vyrus, kol atsidūrė didžiuliame kambaryje, nukabinėtame paveikslais ir apgriozdintame įvairiomis skulptūromis. Pačiame kambario centre stovėjo juokingas žemaūgis vyriškis.
Jis buvo apysenis, uniformuotas, pusiau praplikęs, turėjo storus juodus ūsus. Dešinė ranka laikė mobilųjį telefoną, kurį jis buvo prisikišęs prie ausies, kairioji ranka laikė nedidukę rusenančią pypkutę, o burnoje rūko Havanos cigaras.
- Satolc naepu lugarekat! – riebiai nusikeikė ūsuotis ir sviedęs iš rankų mobilųjį telefoną sušuko. – Kas tu toks kad drįsai įžengti į mano menę nekviestas?
- Klausyk, dieduk, a kur čia yr nykštukų seklyčia?
Toks pasakymas nejuokais užrūstino vyriškį. Jis išsiėmė iš burnos cigarą ir įsikišo pypkutę. Tada ėmė aiškinti Džikiui, kas per velnias jis yra. O tai buvo ne kas kitas, o pats Guliašo Respublikos prezidentas Sadimas Husajanas. Taigi, jaunuolis atsidūrė prezidentūroje. Kadangi Sadimas buvo labai praktiškas žmogus, iš paprasčiausio menkniekio išspaudžiantis maksimalią naudą, jis  kiek pamastęs, klastingai šyptelėjo:
-  Gerai, kaimieti. Aš leisiu tau pasinaudoti prezidentūros tualetu, bet po to turėsi atlikti tris man naudingus žygdarbius. Bet jei jų neįvykdysi, - Sadimo burnoje rusenančią pypkutę vėl pakeitė cigaras, - tau bus atlikta galvos pašalinimo operacija.
-    Žinoma, ponuli prezidentuli, aš atliksiu jūsų užklausimus, - Džikis jautė, kad neilgai beišlaikys, tad susiklosčiusios aplinkybės vertė jį besąlygiškai sutikti su visais prezidento reikalavimais, - bet susimylėkit, gal galite paaiškinti, kodėl tamsta vienu metu rūkote ir pypkę, ir cigarą?
Šis klausimas Husajaną nejuokais supykdė ir įžeidė, bet netrukus šalies vadovas atlyžo ir atsakė į  vaikino klausimą:
-    Rūkau pypkę tam, kad atprasti nuo cigarų rūkymo. Pamažu vis mažinu cigarų dozę kol vieną dieną visai mesiu juos rūkyti.
Džikis Jarlapsiras nedelsiant nukūrė į tualetą, o sugrįžęs gavo pirmąją Sadimo
užduotį:
-    Artėja prezidento rinkimai, kuriuose aš būsiu perrinktas 16 – ąjai kadencijai iš eilės. Deja, S. N. O. jau nebetiki, kad rinkimai nesuklastoti, nes aš vis laimiu, nė skatiko neišleisdamas rinkiminei kampanijai. Tavo tikslas – per 24 valandas išklijuoti 340000 mano rinkiminės agitacijos plakatų visoje sostinėje, kuriuos prieš tris valandas atspausdino didysis magas Dovydas Printerfyldas.
Lengva pasakyti, bet sunku padaryti. Džikis  keturias valandas gailiai verkė, savo ašaromis plaudamas purvinus šaligatvius, nenumanydamas kaip atlikti tokį sunkų darbą. Staiga prie jo privažiavo prabangus,, Mersas“ ir iš jo išlipo naujasis guliašietis. Jis vilkėjo purpurinį kostiumą, o ant kaklo buvo pasikabinęs didžiulį aukso kryžių.
-    Nu šita va, aš čia jekšpindėt*, atėjau tau padėti jekšpindėt taip sakant palengvinti tavo jekšpindėt darbą.
-    Tamsta pagalbinyks man būsit? – nustojęs verkšlenti pasidomėjo Džikis.
-  Ne, nu jo. Nu aš čia  jekšpindėt tau duosiu savo šūstrąją tačką, o ji tau jekšpindėt padės jekšpindėt padaryti pirmąją užduotį.
-  Ačiū ačiū ponuli, kaip galėčiau jum atsidėkoti?
-  Nu ne dabar jekšpindėt. Šita po to kai jekšpindėt baigsi tai jekšpindėt tada ir pasikalbėsim.
Tas keistas vyrukas davė Jarlapsirui savo mašinos raktelius ir nusisamdęs rikšą išvažiavo. Džikis įsėdo į naujojo guliašiečio paskolintą automobilį. Jis buvo labai sutrikęs, nes apie automobilius nieko nenusimanė. Gerai ištyrinėjęs saloną nusprendė, jog norint kad automobilis važiuotų, reikia jį užvesti. Vos Džikis užvedė variklį, įvyko kažkas keisto.
    Ūmai automobilis virto dramblio dydžio žuvėdra, o Džikio rankose atsirado du didžiuliai storavamzdžiai pistoletai. Pats jaunuolis buvo nukabinėtas ilgais šovinių diržais, panašiai kaip Kalėdų eglutė – girliandomis. Apžiūrinėdamas savo ginklus Jarlapsiras netyčia nuspaudė vieno pistoleto gaiduką. Ginklas pykštelėjo ir kulka įsmigo į pilką seno pastato sieną, palikdama daugybę dūmų, kuriems išsisklaidžius, Džikis pastebėjo, kad toje vietoje, kur pataikė šovinys, liko prezidento rinkimų agitacijos plakatas.
      Susipažinęs su šiomis keistomis technologijomis, vyrukas spyrė žuvėdrai į kaklą ir ši pakilo.
    Taip Džikis pradėjo savo misiją. Jis skrido ant milžiniškos žuvėdros nugaros ir keistaisiais savo pistoletais,, klijavo“ plakatus. Paukštis buvo visiškai nekontroliuojamas, bet laimei jo interesai sutapo su Džikio, tad pradžioje užduotis sekėsi puikiai. Žuvėdra skrido ten kur reikėjo, o Jarlapsiras šaudė pakankamai taikliai. Bet vos įpusėjus užduočiai, gyvoji skraidymo priemonė ėmė elgtis ne taip kaip norėjo Džikis.
    Žuvėdra pakilo aukštai į dangų ir ėmė,, bombarduoti“ spindinčius stiklo dangoraižius, sudarydama daug problemų langų valytojams. Jarlapsiras visaip bandė suvaldyti savo skraidyklę: spardė kaklą, pešiojo plunksnas, barė ir netgi meldėsi Dievui, Alachui, Budai ir Poseidonui, bet niekas nepadėjo.
    Netrukus nenaudėliu paukščiu susidomėjo policija. Devynios policijos mašinos sekė skrendančuosius, devyni snaiperiai, įsitaisę dangoraižiuose, apšaudė Džikio paukštį, o devynerių metų senumo sraigtasparnis, neatsilikdamas nė per devyniasdešimt metrų, vijosi  Jarlapsirą.
      Snaiperių ir sraigtasparnio kulkosvaidininko paleistos kulkos švilpė Džikiui pro ausis, o žuvėdra ėmė atlikinėti įvairiausius kaskadinius triukus: vartytis ore, kilti aukštyn ir daryti mirties kilpas. Kai tik žuvėdra nusileisdavo žemiau, Džikis tęsdavo plakatų,, klijavimą“.
Šios pašėlusios gaudynės truko gal penkiolika minučių. Kadangi paukštis buvo labai greitas, snaiperiai nesugebėjo į jį pataikyti ir iššaudę po septynias šovinių apkabas nusprendė mesti šį beviltišką darbą. Sulaukusi tinkamo momento, žuvėdra pakilo virš policijos sraigtasparnio ir,, purptelėjo“. Susiklijavus sraigtams, apšnerkštas malūnsparnis tapo nevaldomas ir rėžėsi į vieną iš dangoraižių. Nuo apgadinto pastato nubyrėję didžiuliai betono gabalai palaidojo visus devynis policijos ekipažus.
Kai nebeliko Džikio Jarlapsiro persekiotojų, užbaigti darbą buvo vieni niekai. Keista, bet atsikračius policininkais, žuvėdra vėl ėmė elgtis padoriai ir nusileido į plakatams,, klijuoti“ tinkamą aukštį. Patyrusios milžiniškų nuostolių, policijos pajėgos nusispjovė ant milžiniškos miestą teršiančios žuvėdros ir nusprendė jos nebepersekioti.
Džikis sėkmingai atliko savo pirmąją užduotį ir jo transporto priemonė nusileidusi ant žemės, atvirto į automobilį. Po tokio ekstrimalaus skrydžio vis dar jausdamas galvos svaigimą ir pykinimą, jaunuolis ryžtingai įžengė į prezidentūrą, tikėdamasis gauti naują Sadimo Husajano užduotį. Vaikinas dar nežinojo, kad ši užduotis tebuvo tik vaikų žaidimas, palyginus su kitomis prezidento užduotimis. Bet blogiausia, kad jis nežinojo klastingų naujojo guliašiečio ketinimų, nesuprato, kad už pagalbą reikės brangiai sumokėti...




*jekšpindėt  (guliašų k.) -  trumpiau (aut. past.)