Sekmadienio pamokslas

Dievo nėra! Ir būti negali!
Arba jeigu jis yra, tai baisiai manęs nemėgsta. Nes visą laiką neigiau jo buvimą, ignoravau jį ir nepaisiau, nesiskaičiau su juo.
Jeigu jis yra, tai žiauriai man pašiko, atsiprašant. Trina savo kaulėtas drebančias rankeles iš pasitenkinimo, kaip gražiai, kaip šauniai jis man atsikeršijo bedieviui šitokiam.
Taigi, ketvirtadienį buvo puikiausias oras, ir šeštadienį taip pat – saulė ir visa kita. Ketvirtadienį ir šeštadienį. O penktadienį, kada aš tik vienai dienai tegalėjau atvažiuoti prie jūros, pasikaitinti, pasimaudyti nuo ryto iki pavakario, tą vienintelę dienelę, kurią buvau sau iki smulkmenų nusipiešęs vaizduotėje, jau mėgavausi karštais saulės spinduliais, įkaitinusiais mano senus kaulus, šiltu jūros vandeniu, užliejančiu įdubusią kaulėtą krūtinę, visa tai aš jau mačiau, kaip tikrą realų faktą, visa tai nusinešė, pavogė iš manęs kažkoks sukriošęs, leisgyvis, nuprotėjęs, nesusigaudantis aplinkoje seniokas vardu Dievas, atsiuntęs tą dieną, tik tą vienintelę dieną lietų. Ir ne šiaip lietų tikrą, smarkų, pliaupiantį, naikinantį, bet galų gale kažkada pasibaigiantį lietų, vertą pagarbos ir nusilenkimo, o purškalą, įkyrų, niekada nesiliaujantį, ilgainiui prasismelkiantį iki plaučių ir vidurių, niekingą, užgaulų kaip prakeiksmas, kaip rusiškas matas, purškalą.
Ir tas purškalas, vos pasirodžius man pajūryje prasidėjęs ir pasibaigęs nežinia kada, nes aš taip ir išvažiavau nesulaukęs jo pabaigos po kokių aštuonių valandų, drengė mane visą, nesustodamas nei sekundei, nei suintensyvėdamas, nei aprimdamas, visą laiką vienodu ritmu, kaip gerai sureguliuotas mechanizmas, kaip tiksinti bomba, gėrėsi, sunkėsi į mane ir rodos lydėjo jį  nesibaigiantis seniokiškas bambėjimas – še, tau, šunsnuki, bedievi, žinosi, turėk, padla, siusk, nervuokis, aš visagalis, aš valdovas, kirmine tu žalio lapo ir t. t. ir t. t.
O kitą dieną pajūryje vėl saulėta. Pasiusk iš apmaudo. Tai kaip aš po viso to galiu tikėti Dievu. Nors dabar jau turėčiau. Dabar, rodos, jis parodė save, apsireiškė man, būtent man vienam, bet kokia forma, kokį būdą jis pasirinko mane įtikinti jį egzistuojant? Negi jis mano, kad šitaip jis privers mane nusilenkti, pripažinti jį? Nė velnio, mažai jis mane pažįsta, tokie kaip aš nepalūžta lietui nukrapijus. „Dudki“. Pasiieškok kvailesnių. Anoks čia monas papurkšti iš šlangos. Mokam, ne kartą  sode purškėm ant braškių, ant agurkų ir vienas ant kito. Ir ką, niekas po to nesugalvojo manęs ar ko kito vadinti Dievu. Ir aš nesiruošiu. Aš pats esu Dievas, pats sau valdovas ir nusišvilpti man ant oro koks jis bebūtų, ir ant visko man nusišvilpt.
Tai toks mano pamokslas. Amen.