Rašyk
Eilės (72236)
Fantastika (2171)
Esė (1688)
Proza (10352)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 29 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- O tu pašvilpauki bernioke... - plėšė visa gerkle.
Juokiausi iš jos muzikinių sugebėjimų. O ši, nusiskynusi ilgą smilgą dirigavo ir ragino mane prisijungti. Nutilo, pamiršo žodžius, rimtu veidu kreipėsi...
- Iš kur ten jis?
- Iš Suvalkijos! - šūktelėjau.
- Ai, jo! Tai, kad neatsimenu kaip ten toliau. Ai, nu tiektos.
- Geriau kitą. Kokią nors popsovą.
- Nori popso. Tuoj, ką čia tau? - atsivedėjusi užtraukė žemu balsu. - Laiko nieks nesustabdys,  ir neatsuks jo atgal.
Dieve, še, kad nori tau ir popsas. Tad užtraukiau su ja kartu.
- Prieš laiką lygus visi, laikas visagalis.
Rodos kaip ir visada, eilinis, linksmas pasivaikščiojimas su truputėliu nuotykių ir įkvėpiančių dainų. Kaip penkiolikos metų merginos, mes dar buvom gerokai suvaikėję ir vis dar nepasisotinę rizikingų gyvenimo nuotykių, užsimanėme nueiti ten, kur negalima. Per miškelį, takeliu, nieks nemato, nieks negirdi, sau linksmai su dainuškom ir bajeriais ėjome pasižiūrėti į kažkada buvusią karinę bazę. Ne, niekas mums nesakė ten neiti, niekas ir nebūtų pagalvojęs, kad ten sumąstytume eiti. Bet tiesiog buvo taip nuobodu, o taip norėjosi kažką nuveikti KREIZOVO. Šiaip, buvo įdomu pašniukštinėti, dabar ten buvo tuščia ir niekas nieko mums nesakys, jei mes ten pažioplinėsim. Roksana man pripasakojo visokių nuotykių, kaip ji su broliu ir pusbroliu ten eidavo metalo lupti. Vienu žodžiu, visokio šlamšto iš ten parsitemdavo. O labiausiai suintrigavo tai, kad ten buvo laikomos raketos. Ji man pasakojo, kaip jie buvo nusileidę į požemius, ten visa karinė bazė buvo po žeme. Po to, kai rusų armija iš ten išvažiavo, ši teritorija liko nesaugoma. Smalsuolių netrūko, daug kam buvo įdomu apžiūrėti tai, kas ten buvo palikta. Įėjimas į požeminę dalį buvo užplombuotas, kitaip sakant, užvirintos metalinės duris. Visas šachtas, šulinius, per kuriuos būtų galima patekti vidun, jie užmurino. Bet tikram smalsuoliui ir sienos ne kliūtis. Kažkas jau seniau buvo išlaužę duris, todėl į vidų patekti galėjo, kas norėjo. Roksana man pasakojo, kaip jie ten buvo nuėję, ką jie ten matė. Kažkodėl darėsi šiurpu. O tada ji pasakė, jog ten yra tokie didžiuliai šuliniai, kuriuose kažkada stovėjo raketos. Karinės paslaptis, štai kas mane intrigavo. Sakė, kad ten keistų dalykų galima rasti. Nors ir truputį baisu, bet jau labai to adrenalino trūko organizmui. Ta zona buvo aptverta, bet žmonės tvoras jau buvo praardę ir mes sau ramiai įėjome į kažkada griežtai saugotą zoną. Tokia laukymė, ne labai didelė. Parodė, kur įėjimas į požemius. Kažkoks bunkeris užverstas žemėm atrodė kaip paprasčiausias kalniukas apaugęs kiečiais ir mažais berželiais. Per lauką ėjome tiesiai link to kalnelio. Šiurpuliai ritasi per kūną. Nuo įtampos dėl nežinomų priežasčių, ėmėm kuždėtis, lyg bijodamos, kad kas gali išgirsti. Ji ėjo priešais mane gal per dešimt žingsnių. Kažką man sakė, kai staiga pasigirdo kažkoks dundesys ir ji tiesiog dingo man iš akių. Kvapą užgniaužė, čia buvo, čia nėra. Pakilo dulkių kamuolys. Išgirdau kaip pokši į vandenį krentantys žemių ir cemento gabalai ir trumputis draugės klyksmas. Pakirto kojas, užgniaužė krūtinę, lyg trachėją su ranką suspaudė. Turbūt, tai vienintelė akimirka, kai tiesiog nustoji galvojusi ir sujungusi visus jutiklius bandai sugerti iš aplinkos visą informaciją, kuri galėtų padėti susivokti, kas čia ką tik įvyko. Dulkės ėmė sėsti ir netrukus išgirdau duslų aidinti iš po žemių pagalbos šauksmą. Priartėjusi pro žolių aukštus stiebus išvydau didžiulę skylę nuo kurios kraštų lėtai slinko, byrėjo į juodą prarają grumsteliai ir akmenukai. Atleido kūnas visą tą gniaužianti skausmą, apsipyliau ašarom.
- Roksana ar tau viskas gerai!? – Prisiartinusi atsargiai bandžiau įsižiūrėti tą juodą gelmę, kuri skendėjo blizgančiuose dulkelėse.
- Aš čia, ar matai? Padėk man...
Išgirdau virpantį prislopusį jos balsą. Dulkės prasisklaidė ir aš išvytau veidrodiniame atspindy dangų su baltais debesim, plytintį kažkur giliai apačioje. Gal dešimt metrų nuo manęs apačioje išvydau plūduriuojančią Roksaną. Kapstėsi vandeny, karts nuo karto užgniauždavo kvapą pamačius, kaip ji panirsta ir vėl springdama išnyra. Ėmė irtis į vieną pusę.
- Gabriele, padėk man, aš paskęsiu, vanduo ledinis, negaliu, man labai šalta. – Taško vandenį į šonus, kažkur dingus tamsoje garsiai dūsuodama bando išsigelbėti.
- Aš bėgu pagalbos... – Atsistojus jau norėjau bėgti.
- Ne, aš negaliu tiek laukti. Ateik ir padėk man. Kol tu nueisi iki sodo, aš paskęsiu. – Jos balsas vis tolo ir kimo. – Aš pabandysiu pati iš čia išsiropšti čia turi būti kopėtėlės, aš žinau. Ar girdi?
- Taip, aš čia klausau. – Šluosčiausi nevilties ašaras.
- Radau, radau. – Taško vandenį, skardžiai juokiasi, laiminga. – Ot, šūdas. Kopėčios nulaužtos, aš negaliu ant aikštelės išlipti, man tik vos, vos trūksta.
- Ką man daryti? – Įsikibusi į žolių stiebelius prišliaužus prie skylės krašto, atsigulusi bandžiau ją įžiūrėti. – Aš tave matau...
- Eik į bunkerį, nusileisk į apačią, ten yra salė su trim koridoriais. Atsimink iš kurios pusės atėjai, padės susiorientuoti. Kiekvieną kartą įsidėmėk kaip tu eini, atkreipk dėmesį, kokia kryptimi tu eini. Ei, ar girdi?..
- Taip, aš klausau, sakyk.
- Iš viso čia yra dvidešimt raketų šachtų. Tai tu žinok, kad tuo koridoriumi eisi visą laiką tiesiai ir turėtum išeiti į tokį kambarį, kur turi būti šeši arba septyni įėjimai, toliau vėl tuneliai. Aš tiksliai nežinau. Gal pabandyk į vidurinį eiti. Jie nėra labai ilgi, tai tu labai greitai prieisi išėjimus į raketų šachtą, kai kur dar durys yra užvirintos, tai tu apsisuk ir eik atgal į sekantį tunelį, nes šitoje šachtoje durys išlaužtos, tas kopėtėles mano pusbrolis tyčia nulaužė. Tik prašau paskubėk ir būk atsargi.
- Aš ateinu!
Pasileidau per pievą prie įėjimo į bunkerį. Kojos kaip nutirpę, bėgau nejausdama po kojom žemės. Pribėgusi pamačiau, kad durys į bunkerį užstumtos, tikriausiai tam, kad niekas ten nelystų. Bandžiau jas atplėšti, iš visų jėgų traukiau, o jos tik truputėlį pajudėję atvėrė menkutį plyšelį, iš jo išsiveržė šlykštus tvaikas. Atsitraukusi ranką užspaudžiau nosį, burną. Apsidairiusi susiradau pagalį, užkišusi už durų per tą mažą plyšelį bandžiau priversti duris pasiduoti man. Pagaliau tarpelis ėmė didėti, kai vėl sustojo. Bet plyšys jau buvo pakankamai didelis, kad aš pro jį prasisprausčiau. Muisčiausi pusiau įlindusi į akliną tamsą, kažkas trukdė man patekti vidun, įsirėmusi dar kartą stumtelėjau duris. Ir įkritau į vidų. Kvapą užgniaužė, nuvilnijo girgždantis aidas. Siauras šviesos ruoželis nušvietė trumputį takelį ankštoje erdvėje. Atsistojau. Kruvinas kelias, nusibrozdinau krisdama. Atsargiai remdamasi į sieną ėjau pirmyn, mane lydėjęs šviesos spindulėlis dingo, liko tik pilka tamsa, kuri darėsi vis juodesnė ir juodesnė, kai staiga pasinėrusi į jas sustingau. Dingo kūnas, lyg ore kabanti dvasia. Akis pamažu ėmė apsiprasti, atsirado kažkokie kontūrai keturkampės patalpos. Žengiau tolyn. Jei turėčiau žibintuvėlį, Roksana vieną buvo paėmusi ir jis dabar pas ją. Akimirka ir vos susilaikiau, pakirto pakinklius, užšaldė paširdžius ir kaip plunksna lengvai kuteno. Mažai trūko ir aš bučiau nepastebėjusi, kad priešais mane prasidėjo laiptai, kurie leidosi žemyn. Atsargiai slinkau palei sieną žemyn. Mačiau, kaip iš apačios sklinda pilka šviesa. Pasiekusi apatinį laiptelį, pamačiau didžiulę salę, blankiai apšviestą. Iš lubų sklindantis trys šviesos ruoželiai. Tai buvo ventiliacijos vamzdžiai, pro kiuriuos sklido saulės šviesa. Kaip tik į kairę prie pat laiptų ėjo siauras koridorius. Vėl panirau į tamsą. Net nežinau iš kur pas mane buvo tiek drąsos. Kad niekur nenuklysčiau, vienintelis mano orientyras buvo kairėje pusėje, šalta, drėgna siena. Pajutau,  kaip ji kažkur dingo, ranka atsimušė į ledinį metalą. Suskambo aidu, nuvilniju tolyn. Susigūžiau. Tuksi širdis, atrodo, kad galvoje jau atsidūrusi. Apgraibom bandžiau susivokti, kas tai. Tai metalinės durys, pajutau, kad jos keistai krypsta į šoną ir staiga kakta trenkiausi į staktą. Apsvaigusi atšokau, patryniau skaudanti gumbą. Sekundėle tamsoje parymojusi tęsiau savo kelionę tolyn. Pajutau, kaip ėmė keistis žingsnių aidas, kažkoks duslus pasidarė. Dabar jis suskilo į daugybė atoaidžių ir aš jutau, kaip prieš mane atsivėrė nauja erdvė. Tai dar viena salė. Kažkur girdžiu, kaip laša vanduo. Kapt, kapt. Uodžiau orą, persisunkusi aštraus degalų kvapo. Ėjau palei sieną į kairę, jutau, kad aš sukuosi ratu. Priliečiau dar vienas geležines duris, jos taip pat pravertos. Pirmas įėjimas. Ėjau toliau, antros durys aklinai uždarytos. Trečias įėjimas, nėra durų, ketvirtas – durys, vos, vos pravertos. Sušukau tikėdamasi, kad Roksana išgirdusi man atsilieps ir nurodys kryptį. Nuskardeno per juodą erdvę, tylu. Dar kelis kartus sušukau, niekas neatsakė. Nusprendžiau eiti pro trečias. Žengusi vidun du žingsnius pajutau, kaip įlipau į vandenį. Einant tolyn vandens lygis nežymiai su kiekvienu žingsniu vis kilo. Pajutau veriantį šaltį. Šis vanduo beveik ledinis, ėmiau visa tirtėti. Čia požemiuose buvo labai drėgna ir šalta. Dar karta šūktelėjau. Aidas kažkur toli tiesiog susigėrė. Bridau tolyn, nuo įėjimo nutolau per dvidešimt žingsnių, o vanduo jau sėmė man kelius. Apačioje kažkoks glitus sluoksnis, lengvai slydo batų padai. Keistas čiužėjimas, kažkoks čirškimas, spiegimas. Susivokusi nutirpau, taip daro žiurkės. Pasidarė bloga, o jei jos mane užpultų, ėmiau blaškytis. Pradėjau taškyti vandenį ir šūkčioti, tikėdamasi nubaidyti tas pabaisas. Cypimas liovėsi, išgirdau, kaip kažkur man už nugaros suteškėjo vanduo. Pasileidau bėgti pirmyn, pamiršau bet kokį atsargumą, tiesiog aukštai keldama kojas bandžiau prasiveržti per ledinį vandenį. Vandens jau buvo virš kelių ir vis kilo. Kuo toliau, tuo garsas darėsi duslesnis. Nebepajėgiau daugiau bristi tokiu tempu, kojas pakirto. Regis, nuo žiurkių pabėgau. Iš lėto ištiesusi rankas bridau tolyn link tikslo, nors giliai širdy, labai abejodama, su baime galvojau, jog gali būti, kad aš einu ne ta kryptim. Aš jos nerasiu, o laiko lieka vis mažiau ir mažiau. Aš įsivaizduoju, kaip jai baisu. Bet reikėjo bandyti ir nebuvo laiko abejoti, reikėjo veikti. Vandens jau buvo man iki pilvo, pasidarė kraupiai šlykštu, pagalvojus, koks ten tas vanduo sutrinas ir smirdantis. Užkliuvo koja už kažkokio daikto, kuris gulėjo ant žemės, neišlaikiau pusiausvyros ir panirau į vandenį. Palietusi rankom dugną atsispyriau ir vėl išnirau. Pasidarė dar šalčiau, visi rūbai permirko. Pajutau, kad pamečiau batą. Spjaudžiausi, braukiau rankom nuo veido, nuo plaukų vandens lašus. Atsistojusi grabaliojau vandens paviršių. Kažkas prilietė mano nugarą, išsigandusi suspiegiau. Tada išgirdau kažkur iš toli Roksanos silpną balsą. Iš tos laimės, kad man pavyko, visai pamiršau, kas ten už manęs. Apsisukusi čiupau abiem rankom. Tai mano batas. Apsiaviau kiaurai permirkusią avalynę, darėsi negera. Ėjau į priekį vis šaukdama, kad viskas gerai, kad aš jau ateinu. Bet keista buvo, kad vanduo vis kilo ir kilo, kol galiausiai sutrikau, man jau jo buvo iki pažastų. Bet kai pasiekiau žemiausią ribą, pamačiau mažą šviesos ruoželį tunelio gale. Ačiū tau Dieve, pagaliau. Pasileidau į priekį kiek galėdama greičiau, kabindama rankom vandenį yriausi. Tolumoje kartais suskaluodavo vanduo ir štai jo vis mažiau ir mažiau jau tik siekė kelius ir man sustingsta prieš akis pusės metro šviesos ruožas. Tos duris, pro kurias girdėjau mane raginančia paskubėti Roksana yra sulaužytos. Stovėjau prie viršuje atplėšto nuo staktos plyšio ir bandžiau į jį įsikibusi atplėšti duris. Prakeikimas, jos sandariai uždarytos. Tas tarpelis per siauras, kad aš pro jį pralysčiau, be to jis buvo per aukštai. Roksana, išgirdusi mano beviltiškus apgailėtinus nuogąstavimus prašė susitvardyti. Įsispyriau į sieną ir įsikibusi į atplaišą trūktelėjau. Staiga pasigirdo kurtinantis riaumojimas. Duris prasivėrė vos per pirštą, dilgtelėjo pirštu galiukai, ką aš padarau. Pro pravertas duris ėmė šniokšdamas bėgti vanduo. Girdėjau, kaip Roksana kelis kartus man šūktelėjo, kad greičiau uždaryčiau duris. Šniokštimas liovėsi, pati srovė jas užstūmė.
- Roksana atsiliepk, prašau. – Beviltiškas toli nusklidęs šauksmas.
Dar akimirką, nejusdama savo kūno skaičiavau sekundes, ar ji dar gyva. Nejutau nei šalčio, nei geliančio kojas vandens, lyg debesyse stovėčiau. Sulaikiau kvapą, išgirdau teškantį vandenį, kelis gilius kvėptelėjimus ir jos balsą. Nebežinojau ką toliau daryti, kaip man ten patekti.
- Gabriele, ten daug vandens?
- Nemažai, man čia kur stoviu iki kelių.
- Klausyk, atidaryk duris vėl, tegul bėga. Kuo daugiau jo pribėgs, tuo aukščiau čia pakils, gal tada galėsiu išlipti.
Plūkiausi prie durų, vos praveriu tarpelį, kai srovė vėl jas išplėšia man iš nagų ir užveria. Vandens lygis apie mane jau buvo pamažėjęs, mačiau pagal šlapias dėmes ant sienų. Reikėjo kažką įkišti į tą plyšį, kad jos neužsidarytų. Su savimi nieko neturėjau, todėl ėmiau kokio nors daiktelio ieškoti po vandeniu. Pasisekė, radau gelžgalį, kažkokią atplaišą. Atplėšiau duris ir greit, kol dar išlaikiau, įkišau tą atplaišą. Vanduo šniokščia, mažėja ir mažėja. Girdžiu džiaugsmingus šūksnius iš anapus durų, kad mums viskas pavyks. Gal per dešimt minučių visas susikaupęs vanduo, vos sėmė pėdas, pasistengusi dar kartą atplėšiau duris ir jos girgždėdamos atsivėrė. Užgniaužė kvapą. Prieš mane kažkada buvusi baisaus ginklo slėptuvė su savo kraupia pilkuma ir šviesa, kuri krito iš viršaus ir pjovė man akis. Roksana kabarojosi ant cementinio aikštelės krašto, bandydama išlipti. Pribėgus čiupau ją už pečių, iš visų jėgų traukiau link savęs. Ir štai ji stovi prieš mane visa šlapia, sulipusiais plaukais, dūsuodama. Staiga puolusi mane apsikabina ir dėkoja. Dar niekada nebuvo geriau, dar niekada nesijaučiau tokia dėkinga likimui. Abi kartu išėjome iš tų požemiu ir ačiū dievui sveikutėlė, tik su keliais įdrėskimais ir mėlynėm. Siaubingai pradvokia, nuvirtom ant pievos ir susikibę už rankų džiaugėmės saulės šiluma. Nors man vis dar drebėjo širdis. Šito jausmo nepamiršiu niekada. Siaubas ir laimė, kažkoks keistas mišinys. Už tat kiek gavau adrenalino.
2004-08-18 17:29
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-11-06 15:34
Milcius
Žinai neieškok tu daugiau tokio adrenalino. Mėgsti visokias kraupias istorijas ar tik šiaip sau? Visai qalima istorija.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-22 20:52
Svoloč
Šlamštas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-08-18 17:33
nenorejusi_mirt
ne mano smegenims;(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą