Kaip užsiauginti sparnus (būdas Nr.1)

Taip visada nutinka. Kažkada mes buvome artimi. Aš ir jis, Ružavasis. Kada taip buvo? Nebeprisimenu. Bet kas vyksta šią dieną, aš puikiai suprantu, nors ir su plyštančia galva.
Mane palieka, mano Ružavasis.
– Beprotė! Beprotė! – šaukia  jis toldamas nuo manęs. Pasičiuoždamas. Pasičiužinėdamas.  Manau, kad Ružavasis norėtų bėgti, bet visai ružavųjų giminei būdingos trumpos ir kreivos kojos, todėl jo pasirinktas judėjimo būdas buvo paprastas ir teisingas – jis čiuožė.
Ir nors tai ji labai varžė – tolo jis pakankamai greitai.
– Beprotė! Beprotė! – atsisukdamas atgal erzino jis mane, tuo pačiu pasitikrindamas, ar nebandau jo sulaikyti.
Kvailys.
Ružavasis bėglys.
Maniau, išsiskirsime taikiai, be triukšmo. Bet jau vėlu ką nors keisti.
Svarbu, kad viskas baigtųsi DABAR IR ČIA.
– Bėk žvėrie, liuoksėk eikliakoji, – tepasakiau.
Nejaugi tai jis? Tas kurį tiek laiko nešiojau savyje?
Atvirai pasakius – jis buvo tiesiog bjaurus (tai žinojau ir anksčiau). Raukšlėtas ir gyslotas, kaip raudongūžis kopūstas. Plikas. Tik grimasa iš proteino.
Ir kam jis man? Juk aš tokia GRAŽI!
Apsidairiau į šalis – tikrai nenorėčiau, kad kas nors šią minutę mus stebėtų ir pavymui jam sušukau:
– Čiuožk, mano vieninteli, mano kūdikėli. "Mano išsigimėli", – tyliai pridūriau. – Tu laisvas, – nusiunčiau jam oro bučinį ir lengviau atsidusau.
Kokia aš vis dėlto beprotė. AŠ BEPROTĖ.
Ir pasitaisiusi įtrūkusį kaukolės skliautą tvirtai nusprendžiau užsiauginti sparnus.
Kaip lengva, kaip gera bus skraidyti!

Čiuožk, mano Prote, čiuožk!