DMT–2

Kai mes sapnuojame, mes nežinome, kad sapnuojame.
Ir tik prabudę suvokiame, kad tai buvo sapnas.
Bet bus ir didysis prabudimas, kada suvoksime,
kad visa tai – didelis sapnas.
O kvailiai mano, kad tai tikra. Jie tvirtina: “Aš – karalius”;
“Aš – piemuo”. Kokie naivūs jų įsitikinimai!
Ir tu, ir Konfucijus – tik sapnas. Ir tai, kad aš vadinu
tave sapnu, irgi sapnas…

Chžuan  Czy


– Jūs neįsivaizduojate, kas vyksta, jūs nežinot, o aš žinau! – jaunuolis suriko man į veidą, net ant mano akinių užtiško jo seilių lašeliai. – Jie čia, jie visada buvo čia!

– Ir dabar kambaryje kažkas, be mūsų, dar yra?

– Ne, dabar nėra! Bet rytą mieste mačiau juos net kelis  – jie pramogauja, jie tyčiojasi iš mūsų… Jie bet kada gali ateiti ir čia. Jie bus šalia jūsų, bet jūs jų nematysite!

Žiūrėjau į jį ir tylėjau. Per aštuonerius darbo detoksikacijos centre metus aš daug jų prisižiūrėjau. Išsekusių, gangrenuojančiomis galūnėmis arba dar visai rausvaskruosčių apsiblaususiais žvilgsniais… Kai kurie – nepažeista lygia oda ties venomis: baisus šveicarų farmacininko Alberto Hofmano kūdikis LSD-25  nereikalauja tiesioginio įvedimo į kraują.

Kartais pagalvoju, kad LSD galėjo ir nebūti – buteliukas su reaktyvu penkerius metus neliečiamas stovėjo ant lentynos Hofmano laboratorijoje. Reaktyvo  įtaka laboratoriniams gyvūnams buvo neverta dėmesio. Tyrinėtojas LSD-25  įrašė į  savo eksperimentinių medžiagų katalogą ir pamiršo… penkeriems metams. 1943–aisiais Hofmanas vėl paėmė į rankas lemtingąjį  “blogio indą” (nedaryk to, nedaryk!).

Burtas buvo mestas – neatsargus judesys ir žiupsnelis miltelių patenka ant tyrinėtojo rankos. Baltoji ekstazi šmėkla per odą įsiskverbia į pirmosios aukos kraują – naujojo “cheminio mesijaus” tėvas pirmasis apsvaigsta narkotinėje LSD ekstazėje… Kaip ir šimtai tūkstančių jo pasekėjų truputį vėliau. Greitai LSD pripažįstamas “stimuliuojančiu vaistu” – prasideda auksinis psichodelikos amžius. Metai, kai LSD vartojo 90% akademinio jaunimo… Galbūt iš Hofmano kolbos išleistas džinas po daugelio metų palietė ir kaulėtą blyškiaveidį vaikinuką priešais mane – Deivį Astrovą. Jo rankos nukramtytais nagais virpa. Krumpliai apdaužyti ir tik pradėję gyti. Deivis žiūri į stalą… Taip įsitempęs, kad net matau pro ploną smilkinio odą prasišviečiančią tvinkčiojančią gyslą. Paciento rankų oda lygi, glotni, be adatos dūrių pėdsakų.

– Kokius narkotikus vartojai? – klausiu.

– Nesuprasit, – iškošia pro sukąstus dantis. – Aš ne narkomanas! Tai jūs narkomanė… Ne, jūs ne narkomanė… Jūs vargšė, kaip ir visi, beveik visi! Jei jūs žinotumėt, kas vyksta – taip ramiai čia nesėdėtumėt. Jus gi dabar ėda! Jūs to nežinot, nes jums neskauda! O neskauda, nes tai jūs – narkomanė…

Atsistoju ir išeinu – pacientui haliucinogenų sukelta psichozė – gali prireikti sanitaro pagalbos. Gaila, nežinau, ką jis vartojo. Negaliu žinoti, ką jis dabar mato – gal aš jam atrodau kaip didelė violetinė kirmelė su šešiapirštėm letenom? Ką gi – toliau “tegu kalba vaistai”. Pakviečiu aukštą, flegmatišką mūsų studentą rezidentą Vincą. Netrukus šis nutempia spurdantį pacientą į jo palatą. Mano ir vaikinuko žvilgsniai susitinka – dar vaikiškose akyse daug neapykantos. Nieko – įveiksim ir tai. Toks mūsų darbas.

– Jūs akliiiii, jūs – vergaiiii!
Net krūpteliu nuo jo riksmo. Negerai – jau laikas būtų priprasti prie pacientų kliedesių ir emociškai į tai nereaguoti. Išrašau vaistus ir sutvarkau darbo stalą – metas namo. Laimė, šiandien nėra jokio budėjimo – atsibodo viskas… ypač ta beviltiška pilkuma aplink. Sunykusios asmenybės, sudužę likimai – tai veikia slegiančiai. Mums už darbą kenksmingomis sąlygomis pieną turėtų duoti. Atrodo, kenksmingomis sąlygomis tampa visa realybė aplink. Žmonės ieško išeities… Kai kurie ieško absoliučios tiesos… Kuris iš mano kolegų sakė, kad pusė tiesos ieškotojų anksčiau ar vėliau tampa psichiatrinių ligoninių pacientais? Kažkodėl staiga prisiminiau viename žurnaliūkštyje matytą Nikolajaus Czeno nuotrauką. Simpatiškas vyras ir labai talentingas žmogus – vienas iš grupinės terapijos metodo kūrėjų. Jo mintys į mums  – paprastiems mirtingiesiems – sunkiai pasiekiamas aukštumas kilo trapiais LSD sparnais. Tas skrydis jį taip paveikė, kad ryški ir netipinė asmenybė padėjo savo sudėtingų ir keistų minčių prikištą galvą ant Maskvos tramvajaus bėgių (Anuška uže pralila maslo *).
Savo draugams ir mokiniams paliko trumpą bet iškalbingą raštelį: “Aš pažinau visas šio pasaulio paslaptis, atėjo laikas iškeliauti kitur”.

Skamba įtikinamai, ar ne? Taip mus palieka Didžiosios Paslapties ieškotojų ordino grandai. Virtualaus ordino. O eiliniai kariai Kastanedos knygų eilutėse seka meskalinu pabarstytais mago pėdsakais, tariasi su žaliai pilkais žmogučiais iš NSO, vaikosi labai greitą ir beveik nematomą sniego žmogų… Heh… sniego žmogų – magišką pirmykštį simbolinį gyvūną – totemą. Turbūt jis jodinėja ant vienaragio…

Tokiais momentais imu… keistai suprasti savo pacientus. Pabėgimas nuo atsakomybės už viską… kelionė į kitą realybę, kur spalvos ryškesnės ir kitokios; kur galima išgirsti, ką šnabžda senas kilimas girtam mėnuliui už lango. Kokio lango – langų nėra, tai tik iliuzija… sienų irgi nėra, tai…

Stop! Psichiatras neturi pradėti galvoti savo pacientų mąstymo kategorijomis. Man… tiesiog reikia poilsio.
Grįžtu į savo kabinetą, apsivelku paltą, paskui kyšteliu galvą į koridorių – nenoriu susitikti vyr.gydytojo – vėl klaus, ar aš parašiau ataskaitas už praeitą mėnesį. Neparašiau jų, neparašiau… palauks dar porą dienų. Ne meška, nepasius.

Išeinu į lauką. Jau temsta. Dulksna – be reikalo palikau skėtį, be reikalo… Pilkos sienos, pilka gatvė, pilkuma aplink, lietaus lašeliai krenta ant akinių ir vaizdas aplink ima plaukti. Kviestis taksi ar nesikviesti? Ar tai nebūtų pernelyg skaudus smūgis skurdžiam mano šio mėnesio biudžetui, ir taip nustekentam naujos spintos pirkimo – algos dydžiu negaliu pasigirti.

– Atleiskite, ar galiu jūsų paklausti?

Sustoju, atsigręžiu, nusiimu akinius, nuvalau ir vėl užsidedu. Mergaitei apie septyniolika metų, simpatiškas ovalo formos veidelis užverktas, paakiai pajuodę nuo nuvarvėjusio blakstienų tušo.

– Klausau, – sakau spėliodama, kas ją atvijo iki psichiatrinės ligoninės durų. Asmeninės problemos, o gal…

– Jūs daktarė iš… iš ten? – jos balsas lūžinėja.

– Taip, – atsakau. – Kuo galėčiau padėti?

– Aš… aš neežinau, – sako mergiūkštė ir ima verkti.

Tai normali moteriška reakcija į problematišką situaciją, ženklas “aš nežinau ką daryti, padėk man…”, arba… manipuliacija kito asmens užuojauta. Deja, būna ir taip. Ji kūkčioja ir dar labiau terlioja po veidelį kosmetikos likučius.

– Viskas bus gerai, – raminu, – eime.

– Aš į ligoninę… nenoriu eit.

– Na, nebijok. Tiesiog kabinete bus patogiau kalbėtis nei lauke lietui lyjant.

Ji stovi, žiūri žemyn, šniurkščioja nosim ir dvejoja.

– Eime, – kviečiu, – išsivirsim arbatos ir ramiai pasikalbėsim.

Apsisuku ir einu atgal į ligoninę. Klausausi, ar pasigirs žingsniai paskui. Pasigirsta. Ir gerai – mergaitė ne tokia jau kvaila. Ech… svajonės apie karštą vonią realizacija nusikelia valandai… ar keliom į priekį. Kitaip negalima, kas žino – gal nepasikalbėjus su manimi ji nutars pjautis venas ar šokti nuo tilto. Žmogaus dvasia – labai jautrus ir trapus dalykas. Ypač kai žmogus labai jaunas ir dar neišmokęs kovoti su jį ištikusiomis negandomis. Arba kai šokant per naktį praryjamos kelios tabletės  “extasy”.

Mergiūkštei sekasi – koridoriuje nesutinkame nieko – ji mažiau nervinsis. Atsirakinu kabinetą, įjungiu šviesą, vėl nuvalau amžinai aprasojančius akinius. Skurdus tas mano kabinetas – lėšų remontui neskiriama jau kelinti metai. Nesinori daryti remonto už savus centus. Pasodinu ją į patogią kėdę priešais savo stalą. Tai mano asmeniškai nupirkta kėdė. Daug patogesnė nei tos, kurios ligoninėje. Kodėl aš ją nupirkau? Gal todėl, kad “Dievas smulkmenose”.

Įjungiu elektrinį virdulį. Laimė, vandens porai puodukų dar yra. Dirsteliu į viešnią – susigūžusi sėdi ant kėdės kraštelio ir dairosi kaip pagautas žvėriūkštis. Plaukai nudažyti beveik raudonai, bet jai tinka. Madingos į apačią platėjančios kelnės, aptempti marškinėliai – striukę ji pakabino ant kėdės atlošo. Tipiška savo amžiaus kategorijos mergelė – bent jau jos išvaizdoje jokio įsisenėjusių didelių vidinių problemų ženklo. Pažiūrėsime, kaip bus toliau.

Ištraukiu “budintį” sausainių pakelį. Pati aš jų nevalgau – vaišinu kolegas ir kai kuriuos pacientus.

Atsisėdu priešais, nusišypsau. Man yra sakę, kad turiu “gerą šypseną”. Žinau tai. Naudojuosi tuo.

– Mano vardas Daina, – sakau. – Tik taip taikliai kaip mano bendravardė olimpinė čempionė aš tikrai nešaudau. O kuo tu vardu?

– Sonata.

– Gali visiškai manimi pasitikėti, – tęsiu. – Drąsiai papasakok, kas tau nutiko, ir kartu išspręsime visas problemas.

Tai tik žodžiai, visų problemų išspręsti neįmanoma. Žvelgiu į viešnią. Įgudus stebėti, žmonių veidai tampa jų sielų veidrodžiais. Ir dabar pamatau jos žvilgsnyje suspindusią viltį. Ech… kad aš būčiau visagalė.

– Aš ne dėl savęs… aš dėl Deivio.

– Deivio? – pakartoju klausimą bandydama prisiminti.. – Kokio Deivio?

– Tai ryte jį pas jus atvežė.

– Pala pala, – burbu, – Deivis Baranauskas?

– Nee, – purto sudrėkusias nenatūraliai spalvotas garbanas mano viešnia. – Deivis Astrovas.

– Aaa… – jau prisiminiau.( Tai tas pats, kur šaukė, kad mes visi akli.)

– Jūs manote, kad jis narkomanas?

– O kodėl taip juo rūpiniesi?

– Jis… jis mano draugas.

– Suprantu.

– Jūs nesuprantate, jis tikrai ne narkomanas! – pareiškia mergaitė.
Matau jos išplėstas akis murziname ugniniais plaukais įrėmintame veide. Ji pati šventai tiki, jog sako tiesą.

– Gerai, – ištariu, – tada kaip suprasti jo kliedesius ir tai?
Ištraukiu keletą įvairiaspalvių “A4” formato atšviestų popieriaus lapų, primargintų kompiuteriu surinkto teksto eilutėmis. Ištiesiu jai juos.

Mergaitė nuleidžia galvą, lapų neima.

– Žinau, – sako ji. – Aš pati tą tekstą kompiuteriu surinkinėjau, Deivis tik diktavo.

– Tu irgi tuo tiki? – klausiu sunerimus. (Kolektyvinė psichozė?)

– Aš nežinau, – ji vėl ima verkti, – Deivis tiki.

– Vartojai tabletes ar kažką panašaus  kartu su Deiviu?

– Ne, jis man nedavė… Gali atrodyti, kad jis yra tikras narkomanas, bet taip nėra!

– Kodėl gi?

– Jūs nepažįstate Deivio. Jis – pirmūnas nuo pat pirmos klasės ir amžinas gerietis. Aš Deivį pažįstu jau vienuolika metų. Kol nevaikščiojo pas Ekchartą – net nerūkė. Ne tik žolės, bet ir paprastų cigarečių nerūkė. Aš rūkiau, o jis nerūkė! Įsivaizduojate? Ar žmogus gali per du mėnesius visiškai pasikeisti?

– Gali, – pratariau kiek padvejojusi. – Mano praktikoje buvo ne vienas toks atvejis. Beje, kas per Ekchartas?

– Jo mokytojas.

– Mokykloje?

– Nee…  Deivis sakė – dvasinis mokytojas.  Jis netoli nuo Deivio gyvena. Liepų alėjoje. Jis… lyg ir mokslininkas ar kažkas tokio… Aš galiu sužinoti tikslų adresą, jei tik reikia.

– Nereikia, – pasakiau.

Ne todėl, kad būtų neįdomu. Tiesiog prisiminiau. Taip… aš pažįstu Ekchartą, kuris gyveno – pasirodo, ir  tebegyvena – Liepų gatvėje. Asmeniškai pažįstu. Kelerius metus trynėme suolus tose pačiose auditorijose – buvome kursiokai. Tiesa, mokslo jis nebaigė. Akcentuotom asmenybėm sunku “tilpti į rėmus” ir pritapti prie bendros sistemos. Ir tada bendravau su juo mažai – daugiau stebėjau, kaip spalvingą ir įdomų procesą. Už jo nugaros mėgome pasišnibždėti, kad greičiausiai jis jau yra pakeliui pas “mamą šizofreniją”. Taip ir nebaigęs ketvirto kurso jis dingo iš mūsų akiračio. Beje, legendos apie jį dar keletą metų keliavo iš lūpų į lūpas. Tikroji jo pavardė buvo Maris Liepa – išdavė latvišką kilmę. Mėgo prisistatinėti: “Aš – liepa iš liepų gatvės”. Pravardę Ekchartas gavo už susidomėjimą mistiko Meisterio Ekcharto veikla.
Jau pirmame kurse vaikinas išgarsėjo kaip rytietiškų meditacijų žinovas ir praktikuotojas – ne kartą mačiau jį hole sėdintį sukryžiuotomis kojomis, įbedusį nieko nematantį žvilgsnį į mums nepasiekiamus tolius. Po pirmo kurso jis mus visus pribloškė pareikšdamas planuojąs vasarą nusigauti į Ameriką ir… susitikti su tuzino kultinių mistinių knygų autoriumi paslaptinguoju Karlosu Kastaneda ir net paties Kastanedos mokytoju Donu Chuanu. (Tada Kastaneda dar buvo gyvas.) Mes tik žioptelėjom, o paskui ėmėm juokauti: “Ar prigis liepa kaštonų giraitėje”?* Vasarą Maris išpildė pažadą – nusigavo į kitą vandenyno pusę. Grįžo keikdamas kažkokį Maiklą Kordą – pagrindinį Kastanedos knygų leidėją iš leidyklos “Saimonas ir Šasteris”. Leidėjas Ekchartui pažadėjo: “Karlosas jums paskambins”. Šis, belaukdamas garsenybės skambučio, dvi savaites praleido tarakonų ir vorų pilname mažyčiame pigaus viešbučio kambarėlyje. Kastaneda, žinoma, nepaskambino jaunam ir žaliam neofitui iš tolimos ir mažai kam žinomos šalies.  Iš už jūrų marių Liepa grįžo ne tuščiomis rankomis – parsivežė ant medžiagos atraižos spalvoto stiklo karoliukais siuvinėtą senovės actekų herbą – ant kaktuso tupintį erelį ir… pejotą! Pejoto žiūrėti pas jį ėjome būriais. Visi norėjom savo akimis pamatyti legendinį kaktusą, iš kurio gaunamas stiprus haliucinogenas, kurį vartojo Kastanedos mokytojas Donas Chuanas ir pats Kastaneda. Tas kaktusas buvo panašus į mažą kopūstą – toks apvalutis, tik spalva pilkai melsva, ir visas apaugęs apvaliais ūgliais. Dyglių jis neturėjo, vietoje jų buvo kažkokie minkšti ir pūkuoti pumpurėliai. Ant jo vazono Maris storu flomasteriu užrašė “Lophophora wiliamsii” – toks oficialus to augalo pavadinimas. Deja, “Lophophora wiliamsii” neatlaikė skersvėjų,  pučiančių pro bendrabučio langų plyšius, ir sunyko. Tolimesnis jo likimas man nežinomas, nors numanau, kad buvo panaudotas…
Nusivylęs apgavike Amerika kitą vasarą Maris patraukė į Rusiją. Iš jos parsivežė grybų. Ne baravykų ir ne voveraičių… Tų grybukų jis prisirinko netoli Peterburgo – grybavo su vietiniais “psichonautais”. “Psichonautas” – Liepa mėgo taip save vadinti. Sakydavo: “Aš labiau psichonautas nei psichologas”. Ekchartas mums papasakojo, jog valgė grybukus “psichonautų” kompanijoje, kurioje buvo vienas garsus rusų rašytojas. Pastarasis net užsirašinėjo, ką apie savo vizijas pasakojo kiti įdomiųjų grybukų valgytojai. Rašytojas ir pats jų prisikirtęs taip apkvaito, kad keturiomis išropojo į kiemą ir… įkando vilkšuniui. Tas šuo, beje, visada labai piktas, paskui mirtinai jo bijojo. Ką jis ten parašė, tas aštriadantis menininkas? Ar tik ne “Čiapaev i pustota” ? Atrodo jo pavardė… Viktoras Pelevenas*, nors gal ir klystu. Dėl tų grybukų, kurių apsirijo pusė kurso (oi, kas tada darėsi bendrabutyje!!!), Liepos vos neišmetė iš akademijos. Kažkaip Maris tąkart per stebuklą išsisuko. Iki ketvirto kurso – tada dekano kantrybė trūko, ir Ekchartui teko mus palikti. Mes tikrai jo gailėjomės – jis buvo tikra vietinė garsenybė, vis kažką iškrėsdavo. Savo nenuspėjama, stichiška ir šiek tiek beprotiška natūra paspalvindavo mūsų pilkšvą egzistenciją.
Viešnia sukosėjo – greičiausiai tyčia, kad “pažadintų” mane iš susimąstymo.

– Tabletes ar tai, ką jis vartojo, Deiviui davė Ekchartas? – paklausiau.

– Manau, kad taip, – skubiai kelis kartus linktelėjo galva mergaitė. – Kiek kartų mums prie klubų ir kitur siūlė “extasy”– Deivis niekada nepirkdavo. Nevartojo net amfetamino… nieko! Jis visada buvo prieš narkotikus! Aš niekada net įsivaizdavau, jog gali taip nutikti! O kai ėmė vaikščioti pas Ekchartą, visiškai pasikeitė – užsidarė savyje, ėmė keistai kalbėti. Ir dar… jis tokiu liūdnas tapo, niekuo nebetikintis.

– Ačiū, labai tau ačiū už informaciją. Tu tikrai labai padėjai.

– Nėr už ką… ar galėčiau nusiprausti?

– Prašom.

Mergaitė teškenosi kriauklėje, o aš apgalvojau tolesnius veiksmus. Teks aplankyti Ekchartą – atrodo, jis vėl tapo mums problema. Tol, kol problematiškas asmuo yra problema tik pats sau – tai jo asmeninis reikalas (kiekvienas turi teisę būti laimingas ar nelaimingas savitu būdu), bet kai jis ima daryti problemas kitiems, ateina metas tokį sustabdyti. Siųsti pas jį komandą? Ne, pradžiai aplankysiu jį pati – juk aš jo bendrakursė. Sakykim, pretekstu gali būti  kvietimas į kurso draugų susitikimą. Galų gale metas jau būtų išties tokį suorganizuoti. Nutarta – rytoj važiuoju pas Liepą.

– Tai aš…jau eisiu, – sako Sonata.
Palydžiu ją į lauką ir išeinu pati – ir man jau metas.

– O tie jo atsišaukimai jums atrodo labai beprotiški? – išeinant pro duris manęs paklausė mergaitė.

– Aaa… tiesa sakant, aš jų beveik neskaičiau. Tik pradžią – kvietimą išsilaisvinti nuo… kažko. Net nepamenu nuo ko.

– Nuo blokavimo, kad pamatytumėm viską, kaip yra iš tikrųjų.

– Kaip suprasti?

– Juk būna, kad jei ko nors nenori pamatyti, tai ir nematai, ar ne? – jos balsas vos girdėjosi  pro pravažiuojančių mašinų ūžesį.

– Hmm… teoriškai įmanoma. Savitaigos pagalba.

– Deivis man pasakojo, jog kažkur džiunglėse atrado aborigenų tautelę, kuri niekada nebuvo mačiusi baltojo žmogaus. Jie gyveno tarp kalnų, atkirsti nuo likusio pasaulio.

– Ir?

– Virš jų du kartus per savaitę praskrisdavo lėktuvas – toks buvo vieno keleivinio lėktuvo maršrutas. Įsivaizduokite, tie aborigenai niekada to lėktuvo nematė! Jis  buvo jiems nematomas, nes aborigenai nežinojo, kas tai yra. Kai tautelę pagaliau aptiko, keliautojai parodė jiems skrendantį lėktuvą ir išaiškino, kas tai yra. Tada aborigenai irgi ėmė jį matyti! O, mano mikroautobusas!

Stabteliu stebėdama, kaip mergaitėi iškelia ranką, ropščiasi į skubiai sustojusią transporto priemonę. Mąstau apie jos žodžius. Įdomi mintis, beje. Bandymai sukurti mechaninę akį, prilygstančią žmogaus akiai, baigiasi nesėkmingai dėl… mūsų akies primityvumo. Signalas, kuri fiksuoja akies “lazdelės” ir “kolbelės”, yra silpnas ir chaotiškas – mums atpažįstamu vaizdu tampa tik perdirbtas smegenų. Būtent smegenys sukuria tai, ką matome. Smegenys atpažįsta objektus lygindamos juos su jau turimais objektų atvaizdų pavyzdžiais. Tad jei nėra su kuo palyginti, įmanoma, kad jos ir “nepamatys”. Ar įmanoma? Pavyzdžiui, kūdikis gimsta praktiškai aklas. Jis žiūri, tačiau nemato objektų. Vėliau po truputį apsimoko “matyti” daiktus, suvokti perspektyvą… Tad, galima teigti, kad… Na, viskas, šįvakar daugiau jokių minčių apie darbą! Namo ir į karštą vonią!

– Taksi!
…

Jūs sukurti ne savo valia, gimėte ne savo valia,
gyvenate ne savo valia, mirsite ne savo valia,
Ir ne savo valia jums teks atsiskaityti prieš Aukščiausiąjį….
Judaizmas. Mišna. Abot 4.29

Tas, kuris seks šiomis šventomis eilutėmis,
būtinai pamatys mane ir nuo manęs sklindančią šviesą,
taip pat gerai, kaip ir didįjį Budą. Tada liūdesį keis džiaugsmas.
Šiandieniniai dievai iš visų devynių pasaulio kraštų,
Taip pat dievai iš praeities ir ateities,
Leis pamatyti save, dovanoti dovanas, bei džiaugtis.

Budizmas. Lotoso sutra 21.



Vakaras buvo kaip reta šiltas ir saulėtas – gatvė išprausta keletą dienų nesiliovusio lynojimo atrodė beveik tokia pat gaivi kaip vakarykštė mano viešnia po nusiprausimo. Mano kulniukai tuksėjo tuščia Liepų alėja. Tikslų Ekcharto adresą pavyko rasti išsaugotoje senoje užrašų knygutėje (Niekada neišmeskite senų užrašų knygučių!). Deja, telefono numeris buvo pasikeitęs – malonaus balso įrašas telefono ragelyje mane informavo, kad tokio numerio nėra. Liepos galėjau ir nerasti namuose. Nors kas žino?  Žinojau, kad esu teisi, kad elgiuosi teisingai ir tuo pat metu jaučiausi truputį… truputį Judas. Alyvų kalnas*, Liepų alėja…
Nedidelis namelis. Kiek pamenu, pusė jo priklausė Ekchartui. Ir tebepriklauso. Apsilupinėjusios rudai dažytos durys. Spaudžiu skambučio mygtuką – dabar jau tikrai norėčiau, kad jo nebūtų namuose. Gal Liepa vedė ir duris atidarys jo žmona ar vaikas? Tikrai norėčiau pamatyti, kokią žmoną susirado Ekchartas. Jai turėtų būti nenuobodu gyventi, nenuobodu iki blogumo.
Duris atidaro pats Maris – atpažįstu jį tik iš akių ir taurios formos nosies. Mano atsiminimuose jis taip ir liko judriu lieknu vaikinuku tamsiomis linksmomis akimis. Dabar jis buvo storas ir barzdotas dėdulė tamsiomis bei… liūdnomis akimis. Labai liūdnomis. Gyvenimas kaip tankas pervažiuoja per mus visus.

– Daina? – kiek nustebęs teiraujasi jis.

– Ta pati, – šypsausi. – Šimtas metų.

– Gal ne šimtas, bet tikrai keletas…
Mosteli ranka kviesdamas į vidų. Po kelių minučių jau sėdžiu knygomis užkrautoje svetainėlėje ir kramsnoju meduolį su arbata. (Kažkodėl prisimenu biblinę “paskutinę vakarienę). Tuojau pat imu analizuoti savo mintis – prasideda mini auto–psichoanalizės seansas – imu ieškoti savo “kaltės komplekso” šaknų. Taip, nelengva būti psichologu…

– Ir kaip čia nutiko, kad daktarė staiga sumanė mane aplankyti?

– Norėjau tau paskambinti ir pranešti, jog organizuojame kurso draugų susitikimą, tik tavo telefonas pasikeitęs. Todėl nutariau imti ir pati užeiti. Smalsu, kaip gyveni…

– Oi, koks įdomus sutapimas, – Ekcharto balse ironijos gaidelės, – vienas iš mano mokinių pakliūna pas tave į ligoninę, o tada daktarė kaip tik nutaria mane aplankyti ir pakviesti į kurso draugų susitikimą. Malonu, malonu…
Keletą sekundžių įdėmiai žiūrime vienas kitam į akis.

– Gerai, – “atskleidžiu kortas”, vis vien Ekcharto jau neapgausiu, – Atėjau aiškintis, kas vyksta.
Maris tyli, žiūri į mane ir žaidžia arbatiniu šaukšteliu.

– Taip, dėl to, kas įvyko, iš dalies kaltas ir aš, – Ekchartas padeda šaukštelį ir įsižiūri į jį. – Per daug pasakiau egzaltuotam jaunuoliui… Paskui jau neįstengiau jo suvaldyti.

– Kokį haliucinogeną jam davei? Žinau tavo galimybes ir sugebėjimus. Ko davei vaikui?!
Ekchartas ramiai žiūri į mane. Vėl paima šaukštelį, žaidžia juo.

– Panelė ar ponia… gydytoja ar tardytoja?

– Ką gi, – sakau atsistodama, – eisiu jau, netrukdysiu tavo brangaus laiko.

– Palauk, viskas yra ne taip, kaip tu manai.

– Tai kaip viskas yra? – vėl atsisėdu.

– Sudėtinga viskas. Pora žodžių į klausimą neįstengsiu atsakyti.

– Tai atsakyk trimis.

– Hmm… trimis irgi neįmanoma.

– Ar gali kaip nors tai paaiškinti?

– Taip, bet tai užtruks. Tavo protas pripildytas įvairiausių informacinių šiukšlių ir emocinių fantomų. Gyveni laikinų ir stereotipiškų vertybių pasaulyje, bekompromisiškai tiki jų teisingumu ir universalumu. Kokia yra ta tavo realybė? Numanau, kad sociumo iškelti idealai ir keliai tiems idealams pasiekti pavertė gyvenimą farsu. Iliuziniai atradimai ir praradimai sukelia realias kančias…

– Marrri… – šnypšte sušnypščiau, – nepudruok man smegenų savo filosofiniais išvedžiojimais! Aš ir neturiu jokių iliuzijų apie savo ir visuomenės tobulumą. Man tik įdomu, kuo tu motyvuoji savo teisę žaloti kitų likimus? Kad ir Deivio?
Jo žvilgsnis nuklysta į man nežinomus tolius – kiek kartų aš jau mačiau tokį jo žvilgsnį?

– Daina, tu juk pažįsti mane ir žinai, kiek aš ieškojau. Ieškojau sprendimo, kelio… filosofinio akmens, atsakymo į VISUS klausimus. Metafizinis poreikis rasti ir suvokti gyvenimo prasmės paslaptį. Kas mes? Iš kur? Kur einame?

– Mari, tas absoliutaus žinojimo troškimas turi ir kitas šaknis. Kaip ten rašė Fridrichas Nyčė: “Žinių poreikis ir valdžios poreikis – iš esmės tai tas pats”. Kompensacija už nesėkmes kitur?
Ekchartas nusišypsojo. Pirmą kartą per visą vakarą.

– Žaviuosi tavo įžvalgumu, Daina. Taip, galima sakyti, kad mano ambicijos buvo užgautos. Man neleido baigti studijų. Oficialus mokslas kaip buldozeris nustūmė mane į šalikelę. Bet aš nepasidaviau, aš dirbau toliau. Aišku, dabar mintyse tu mane prilyginai visokių pseudomokslų – fizinių biolauko ir kitokių teorijų – kūrėjams  ir “nurašei”. Mąstymo stereotipai – “memai” tavyje labai stiprūs. Dėl jų  tampi  nuspėjama masinės sąmonės nešėja. Bet net tu turi prisiminti, jog daugelį didžių atradimų padarė žmonės, kurie dirbo vieni ir kurių nesuprato aplinkiniai. Juk Markonį, kuris dovanojo mums šiuolaikinius radiją ir televiziją, draugai nuvežė ištirti į psichiatrijos ligoninę. Nuvežė tada, kai jis ėmė pasakoti atradęs dėsnį, kurio dėka signalai gali sklisti oru be laidų ar kitų panašių įtaisų pagalbos…

– Markonio pas mus nebuvo atvežę, – atsikirtau.
Ekchartas pora sekundžių žiūrėjo į mane nustebęs, paskui nusikvatojo.
Aš šypsojausi – humoras yra tarsi kranelis, kurį atsukus gali išsilaisvinti laviną nuslopintų emocijų.

– Grįžtam prie pagrindinio klausimo, Ekchartai.

– Daina, anksčiau aš nesupratau, kodėl tave išrinko kurso seniūne. Dabar suprantu.

– Tai viso labo mano turimo “vyriausios sesės komplekso” dėka. Bet mes kalbame apie tave. Nenukrypstam nuo temos .

– Ar ne apie tave sakydavo: “Jei ji įeina į auditoriją, musės ima stipti”?

– Liepa!!!

– Gerai jau gerai, pataupysim tavo ir taip pacientų ištampytus nervus, – Ekchartas šypsojosi ta pačia gerąja senus laikus primenančia šypsena.

– Iš anksto labai ačiū, – nervingai apsidairiau po Liepos svetainę. – Televizoriaus, kaip matau, vis tiek neįsigijai.

– Jokių televizorių! Jokio tele–marazmo!

– O kodėl?

– Žmogus pareina namo, įsijungia televizorių ir pasmerkia savo vargšes smegenis keletui valandų plovimo informacinėmis srutomis, – didelė Ekcharto nemeilė televizijai švieste švietė jo veide. – Civilizacija apimta katastrofiškos tele–narkomanijos epidemijos. Milijonai zombių drybso foteliuose ir daugybę valandų bukai spokso į mirguliuojančias spalvotas dėmes žydruosiuose ekranuose. “Kalbančių galvų” ir reklamos dezinformacija kontrabandos keliu patenka į smegenis…

– Na… kodėl taip. Dėl idiotiškų serialų ir reklamos – sutinku. Bet yra ir žinių laidos…

– Persisotinimas informacija dar nereiškia informuotumo. Kryptingai atrinkta informacija laikraščių puslapiuose ir televizijoje sukelia informacinę neurozę – žmonės priima realybę tik iš spaudos ir televizijos ekrano. O tai, ką jie iš masinių informacijos priemonių gauna , yra tik abstraktus realybės šešėlis…

– Taip, taip, taip… pasaulis nepažinus?

– Beveik. Labai sunku įveikti stereotipais apkrauto proto inerciją. Priprantama tempti tokį jungą, ir jis įsišaknija asmenybėje.

– Mari, o ar verta? – įsiterpiau. – Tie stereotipai ir “jungas” jau seniai tapo visuotinai priimtais dėsniais ir rašytais bei nerašytais įstatymais. Atimk tai iš vidutinio statistinio piliečio – ir jis nebežinos, kaip gyventi. Tokių kaip tu – vienetai. Kitiems ta laisvė nuo stereotipų per sunki.

– O taip, – liūdnai šyptelėjo Ekchartas. – Aukštas intelektas ne visada atneša laimę jo savininkui. Laimingiausia yra karvė pievoje – viskas jai aišku ir suprantama. Svarbu, kad žolės būtų ir melžėja laiku ateitų pamilžti. Taip laimingas ir vidutinio sluoksnio mokesčių mokėtojas. Mažiau žinosi – ramiau miegosi. O man nepasisekė – sužinojau per daug. Sužinojau tai, ko mes neturėjom žinoti. Įsivaizduok, kaip jaustųsi karvė, jei ji staiga suvoktų, kam ji reikalinga žmonėm. Jei staiga pamatytų mėsos kombinate kabančias skerdienas?

– Man sunku įsivaizduoti, – skėstelėjau rankomis. – Nors… manau, ją ištiktų šokas.

– Va taip aš jaučiuosi jau pusę metų po to.

– Po ko?

Ekchartas delnais trynė veidą ir akis. Paskui nuleido rankas ir pažvelgė į mane. Labai liūdnu ir pavargusiu žvilgsniu.

– Aš ieškojau visai ko kito. Turiu čia mažą laboratoriją – eksperimentavau su įvairiais reaktyvais, tyriau pakitusias sąmonės būsenas… Tai buvo atsitiktinumas –net neįsivaizdavau, kad galiu padaryti tokį atradimą. Atradimą, kuris atskleidė kai ką apie mūsų kilmę ir… tikrąją paskirtį.

– Mari, – vėl įsiterpiau, – Įsiklausyk pats į savo žodžius: “Eksperimentai su pakitusiomis sąmonės būsenomis atskleidė tikrąją mūsų kilmę ir paskirtį”. Atleisk, bet skamba… kaip eilinis pasakojimas apie haliucinogenų sukeltas vizijas.

– Teisinga pastaba. Tuojau paaiškinsiu plačiau. Pastaruoju metu aš daug dirbau su virolos alkaloidu – dimetiltriptaminu, arba DMT.

– Oho! Tai vienas stipriausių iš žinomų haliucinogenų!

– DMT struktūra panaši į serotonino – vieno iš pagrindinių nervų ląstelių metabolito. Į organizmą pakliuvęs DMT labai trumpam – penkiolikai minučių – išstumia serotoniną iš ląstelėje vykstančių cheminių reakcijų ir pats užima jo vietą nervų galūnėlių receptoriuose. Tyrimai parodė, kad, esant normaliai medžiagų apykaitai, DMT turi milžinišką įtaką vaizduotei ir kūrybiniam mąstymui. Todėl aš toliau tyrinėjau DMT. Man pavyko susintetinti tai, ką pavadinau DMT–2. Nors dabar žinau, kad tai klaidingas pavadinimas.

– Norėjai tapti antruoju Hofmanu?

– Kokiu Hofmanu? A, tai tas, kuris susintetino LSD–25? Tikrai ne. Matai, DMT–2 nesukelia haliucinacijų.

– ? – žiūrėjau į jį išplėtus akis. – O ką sukelia? “Superstimuliatorius”, aktyvuojantis “cheminį genijų”?

– Irgi ne, nors aš apie tai svajojau jį kurdamas. DMT–2… galima pavadinti anti–blokatoriumi.

– O ką jis atblokuoja?

– Labai geras klausimas. Seniai jo laukiu. Atsakymas bus labai keistas. Ir jo nebus. Ta prasme – turėsi pamatyti pati.

– Ką pamatyti!?

– Kai jį sukūriau, pats ir išbandžiau labai mažą dozę. Jokio rezultato – nei haliucinacijų, nei fiziologinių pakitimų. Didinau dozę – tas pats. Tada pasakiau sau: “Rezultato nebuvimas ir yra rezultatas”. Ir ramiai išėjau į parduotuvę. TAI pamačiau tik po pusvalandžio. Ir, kaip dabar supratau, man tada labai pasisekė. Jų ne taip daug – aš galėjau tada ir nepamatyti. Būčiau padėjęs DMT–2 į sandėliuką prie kitų savo cheminiu opusų.

– Mari, velniai tave griebtų! – neištvėriau. – KĄ PAMATEI?

– Atsimeni pavyzdį su laiminga karve? – Ekchartas liūdnai šypsojosi.

– Taip.

– Aš pamačiau mūsų melžėją.

– Haliucinacija!

– Suprantu tave. Tavo protas ginasi nuo tokios informacijos .

– Bet tu teigi, kad… kad yra kažkas… kažkas…

– Taip, kažkas, – Liepa jau nebesišypsojo. – Jie visada buvo šalia mūsų. Greičiausiai jie mus ir sukūrė. O paskui – tyčia mūsų genų koduose užblokavo gebėjimą juos pamatyti. DMT–2 tiesiog “nulaužia” programą, kuri saugo mus nuo galimybės per daug regėti. Karvė neturi išvysti mėsos kombinato šaldytuvų – tai gali pakenkti jos produktyvumui. Nesuprask tiesiogiai – kalbu perkeltine prasme. Prisimink visas religijas, “ufomaniją” ir kitką… “Dūmų nebūna be ugnies”.

– Vienas pavy…

– Ne vienas pavyzdys! Kaip tu manai, kodėl aš – užkietėjęs vienišius – staiga susiradau mokinių? Man reikėjo patvirtinimo, jog tai, ką matau, nėra tik mano vaizduotės padarinys. Niekam nepasakojam, ką pamatys pavartoję DMT–2. Bet visi… visi matom TĄ PATĮ. Realybėje niekas nepakinta, tik atsiranda JIE!

…
Dabar sėdžiu ant suolelio parke ir verkiu – lyžtelėjusi gelsvų miltelių pusę dienos laukiau, kad TAI pamatyčiau. Tada – nes dar vis nenorėjau tikėti – atplėšiau voką, į kurį Ekchartas sudėjo TO aprašymus visų, kas tik pabandė DMT–2. Pasakojimai sutampa – jie realūs. Įvairiais braižais primarginti lapeliai pasakoja apie tą patį. Norite tai pamatyti? Imkite truputėlį šių miltelių. O paskui…paskui turėsime sugalvoti, ką daryti. Aišku “karvių maištas” – dalykas juokingas. Bet mes jau nesame tik karvės. Ekchartas ir kiti tiki, jog mes turime šansą. Vakar aš paleidau iš ligoninės Deivį – jis žada suberti miltelius į miesto vandentiekio sistemą. Yra ir daugiau idėjų… Aš tikiu, kad mums pavyks…
2002. 04 14–17 d.


*“Anuška užhe pralila maslo” – citata iš Bulgakovo romano “Meistras ir Margarita”. Joje vienas iš personažų žūsta ant tramvajaus bėgių.

*Kastaneda – kaštonų giraitė.

*Apie garsiojo Viktoro Pelevino dalyvavimą narkomanų kompanijoms svaiginantis haliucinacijas sukeliančiais grybais gydytojui narkologui A. Danilinui papasakojo keletas jo pacientų.

*Alyvų kalnas – vieta, kur Judas išdavė Kristų.