Paradoksai

Pritvinkęs paskutinis  skaidrus kantrybės lašas
išsiliedamas
skyla į aibę mažyčių lašelių…
O akmuo,
neišmanėlio mestas
į svetimą daržą
sužiba brangakmeniu…
Pelėsis,
be reikalo keiktas
reabilituoja save
penicilino pavidalu…
Kaip ir abstinentas
geriantis spirituotus vaistus
vartoja svaigalus
pats to nepripažindamas…
Ir negro
ir baltaodžio
ir net mėlynojo kraujo aristokrato
kraujas raudonas…
Nesvarbu kokiais pigmentais prisodrinta
vyšnia
visada vienoda spalva gomurį dažo…
Nors
ir į tą pačią dirvą  subertos sėklos
nevienodai sudygsta…
Ir išbaidyti žiemos
paukščiai 
išskridę į šiltuosius kraštus
sugrįžta tėviškės grūdo…

Kuo daugiau mokaisi
tuo labiau prarandi pirmapradį
intuityvų žinojimą…
“Homo sapiens”
kas žino
kuo žmogus  pranašesnis
už paukštį…
Turėdamas savo kelrodę žvaigždę
nežinia kur vedančią,
neaišku kur keliauja,
žabodamas gamtą,
įkalina save kasdienybėje…
Tada pučiamas be saiko  balionas
susprogsta…
Grandinė sutrunka…
Civilizacijos šukės pažyra
pasmerkdamos save
išnykimui…