Vabalas

(ekologinis, su iškrypimais)

Kartą pagavau miškely
Storą ir taukuotą vabalą.
Buvo visas juodas,
Su plačiais, didžiuliais ūsais.

Jis buvo išsimokslinęs -
Dar tokio nemačiau:
Lietuviškai mokėjo,
Nors aiškiai buvo rusas.

Ištraukęs iš kišenės
Didinamąjį stiklą,
Gerai jį apžiūrėjau,
O šis piktai sušuko:

"Patrauk tą savo lūpą,
Nes man jau akį skauda,
Tave ir taip įvertinau,
Aš geras analitikas.

Vaje, koks tu dar mažas
Kaip pasimetęs vaikas.
Užvis mažiausias protas,
Sakau, daryk sau išvadas. "

Cha, cha, - aš nusižvengiau,
Ir jis pusiau apkurto.
Labai jau mėgstu kritiką,
Nors ir esu mankurtas .... <<viskam abejingas

Kažin, kaip jis kalbės išalkęs?
Ištraukęs iš kišenės, iškratęs degtukus,
Tam vabalui paskyriau
Tuščią "komunalkę".

Netrukus jis prabilo:
"Jūs esate kaip gyvuliai,
Labai karingi ir juokingi,
Gyvenate tik tūkstančius,
O mes - ketvirtą milijardą.
Mes esame pasaulio žiedas,
O jūs gi - amžinosios lervos,
Išdraikėte pasaulį
Ir laukiate jo galo.
Mes kūrėm šviesią ateitį,
O jūs viltis išprievartavot...

Nepyk, gal ir persūdžiau,
Bet aš tik taip tau pasakysiu:
Jūs esate sausa druska,
Ant žemės sausos paberta,
Tuo tarpu, mes - gyvoji gamta -
Esame tyras šaltinio vanduo,
Kuriame tik ištirpsta druska.

Žodžiu, mes duodam kraują,
Kuris susigeria į žemę.
Jūs esate pašvinkusi mėsa,
Kurios pririjusios žiurkytės vemia. "

Tas vabalas kaip vadas, -
Nustebęs pagalvojau.
Iškėlęs už galvos rankas,
Lyg pasidavęs atsistojau.

"Aš jau bejėgis, vabale,
Tačiau esu idealistas.
Dabar aš pasiduodu.
Parodyk tikrą kelią. "

O vabalas supykęs
Užriko ant manęs:
"Nustok man čia vaidinęs,
Tiktai dalyką vieną
Man prisiek.
Priklaupk ant vieno kelio
Ir iš širdies
Man prižadėk,
Kad su tokiu savo protu
Tu niekados nebūsi filosofu. "

Aš paklausiau kaip liepė
Tasai bjaurusis vabalas.
Tik klaupdamas po koja
Dėžutę pakišau.

Ištraukiau vabalą suplotą
Ir judantį labai iš lėto.
Jis tiktai sumurmėjo,
Kad mano kojos kietos.

Tada aš, išsitraukęs
Sulaužytą degtuką,
Apšviesti jį pasiruošiau,
Kad būtų galvoje šviesiau.

"Nedrįsk, tu dar esi per jaunas,
Kad jau žalotum savo sielą.
Geriau norssyk šiame gyvenime
Man padarytum ką nors gera.
Tikrai, dabar jau prietema
Apėmusi man galvą.
Jaučiuosi taip lyg ten
Dvikojai monstrai
Kramtytų mano smegenis,
Taip kaip jie griauna žemę
Darydami sau
Branduolinius bandymus. "

"Kalbi su potekste,
Todėl man patinki.
O kas gi būtų man iš to,
Jeigu tave išgydyčiau? "

"Aš būsiu tavo vergas
Ir dirbsiu taip,
Kaip neįvertintas poetas.
Per visą savo amžių tau tarnausiu.
Galiu purenti žemę,
Kur auga tavo gėlės.
Mažiausiai du vazonus
Galėčiau dar išrausti. "

"Kvaily, mano vazonuose
Tik amžinosios gėlės.
Jos padarytos nuostabiai,
Tik dėl gražumo - smėlis. "

"Bet juk tai - viskas dirbtina,
Kaip tapo dirbtinu dabar pasaulis.
Jei būčiau žmogumi -
Aš nuoširdžiai sakau -
Kad pertvarkyčiau jį!!!!!! "

- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Į savo rolę įsijautęs,
Prieš mirtį vabalo paklausiau:
"Sakyk gi, kuo tau būtų likt geriau,
Ar to pašvinkusio pasaulio bamba,
Ar šios gražios dėžutės tūzu? "
Ir negalėdamas iškęsti,
Kol atsakys jis pagaliau,
Vargšelį vabaliūkštį prarijau,
Nes pats giliai širdy buvau
Skaniais daiktais išlepintas prancūzas.

  "Laiškai į pasaulį iš po grybo kepurės"