Jūrmylių sodai pamišusių kirų akyse užsimazgė

Net lapų nebuvo pasiekęs ranka,  palietęs-
taip visąlaik jūroj gyveno.
Skaičiuodavo saulės raudonį,
laipsniais tarsi kampus ir karštumą
(prie stalo namų
kalėdinio vyno) -

beprotiškai kintančio slėgio laukai.

Geriausiai pavykdavo purpuro scenos
nuo tavo pečių iki smakro
Tušo šešėliams ieškodavai -
vis tyliai užklodavau

antrąją obuolio pusę (blakstienų krašteliais)

Baltumos obuolio, ką tik prakąsto,
driekdavos kranto smėlynais,
smelkdavos net užsimerkus,
vyzdžius išplėsdavo - tarsi galai cigarečių
liepsnodami tirpo gilyn,
baltymus jūržolių kuokštais apraizgę -
su jūra kalba suradę.

Kalbos tos, mirusios,
įspaudais žiaunų
kriauklių skliautuos
trūkstant deguonies įstrigusios.

Jeigu kada ir išnirdavo -
tai visada,
tarsi dainos, užkimusios,
šniokščiančios lyg Leviatanas,
mazgais po bure užkapotas,
lyg Žilvinas,
miręs dėl medžių karalius,
kurių dar nė lapo nebuvo pažinęs,
spygliu nė neįrėžtas.

Rėžiais ant stiebo skaičiuoja dienas,
aušras ir saulėlydžius
mėlynais dryžiais prakaitą seikėja,
geria, šnopuoja,
tarsi bures tūkstančiais vėjų išpūstų -
dabar tiktai dūmas liesos cigaretės išsprūsta:

kažkas sausumoj,
tuoj nuo žvakės pridegs.