...pavogta diena...

Pabundu... Mano lova. Mano kambarys. Mano namai. Nieko nėra geriau už tai, kas yra sava... Taip maniau visada, bet ne šiandien. Kažkas pasikeitė. Kažkas ne taip mano viduje...
                Vasaros saulė įkyriai plieskia pro langą. Jau tikrai ne ankstus rytas. Tuoj surasiu laikrodį... Kur jis? Ant rankos nėra. Prie lovos taip pat. Neprisimenu. Apgraibom susirandu kažkur lovoje besivoliojantį mobilų. Maži skaičiukai liejasi akyse.
                Atsisėdu ir žiūriu į  juos įdėmiau. Netikiu savo akimis. Negali būti. Tikrai. Jau penkios? Jau sekmadienis ir jau penkios valandos vakaro? Man atrodo, kažkas pavogė ištisą dieną iš mano gyvenimo... Tik reikia išsiaiškinti kas...
Mėginu prisiminti, kada nuėjau miegoti. Kur buvau vakar ir ką veikiau. Neprisimenu.
                Keliuosi. Apsigaubiu antklode ir sliūkinu į koridorių. Eiti neapsakomai sunku. Mėto į šalis. Tačiau sukaupusi visas jėgas pasiekiu savo tikslą. Tuščia. Vis dar jaučiuosi lyg atklydusi iš kitos galaktikos... Viskas lyg ir pažystama, lyg ir sava, bet šiandien aš tam nepriklausau...
Einu į virtuvę. Užuodžiu kepamos žuvies kvapą. Jis šlykštus... Labai labai... Šiaip aš mėgstu žuvį ir jos kvapas man patinka, tačiau dabar jaučiu, kad kažkas giliai viduje yra labai nepatenkintas... Kažkas viduje šėlsta, draskosi. Ir staiga suprantu, kad tai ne koks fantastinis herojus, apsigyvenęs mano kūne. Bėgu į tuoletą. Pačiu laiku. Suspėjau. Vemiu. Atrodo, tuoj išvemsiu visą savo skrandžio turinį. Akyse juoda, kažkas aplinkui ūžia, sukasi, švilpia... Sėdžiu ant šaltų tuoleto grindų apsikabinusi unitazą...
Penkios minutės, dešimt... Akyse pasidaro šviesiau... Kažkoks neįvardintas blogis paliko mane. Nuleidžiu vandenį, nusiplaunu rankas, veidą...
Vėl einu į virtuvę... Prie stalo sėdi mama. Aš jai tariu: “Labas rytas“. Ji tyli. Jos akys paraudę. Nesuprantu. Mama tylėdama atsistoja ir paduoda man stiklinę vandens. Aš ją paimu ir nieko netarusi krypuoju į savo kambarį.
Guliu lovoje ir iš lėto sriūbčioju vandenį. Gera. Niekad nemaniau, kad vanduo gali būti toks skanus. Kad jį taip skanu gerti... Gerti... Gerti...
                GERTI? O dieve... Dabar pradedu prisiminti... Štai kas atsitiko vakar... Vakarykčiai vaizdiniai ima kilti mano mintyse...
Klasioko veidas... Kito klasioko... Daug veidų... Vieni pažystami, kiti ne... Draugų šypsenos, juokas... Draugių krykštavimai... Be galo simpatiškas vaikinas einantis į mane... Jis tiesia man ranką... Ištiestoje rankoje laiko stiklinę... Paimu... Geriu... Dega, dega, ei, kažkas manyje dega...
                Purtausi, raukausi... Neskanu... Aš jiems sakau, kad man neskaunu... Jie draugiškai nusišypso ir įpila dar... Visi aplinkui geria... Apsidairau ir užsiverčiu antrą stiklinę... Trečią, ketvirtą... Taip be skaičiaus... Neapsakomas lengvumas užplūsta mane... Šilta, gera, smagu... Aš sukuosi, pasaulis sukasi su manim... Tik staiga tai malonus sukimasis tampa visai ne mielas... Jis ima mane kankinti, draskyti iš vidaus... Man pasidaro šalta ir bloga... Akyse temsta, aplinkinių juokas tyla... Nieko nebematau... Nesiorientuoju erdvėje... Baisu... Mama... Mama, gelbėk... Gelbėk...


                Prisiminimai priverčia smarkai plakti mažytę mano širdelę. Didelės ašaros ima byrėti skruostais. Dabar suvokiu, kas vakar atsitiko. Vakar aš pirmą kartą supratau, ką mano gyvenime gali reikšti alkoholis. Ir tada aš verkiu, verkiu be perstojo...



Verkiu ir dabar, ašaros dar sūresnės ir didesnės. Man gaila tos penkiolikmetės mergaitės, taip graužiai  verkusios tą rytą. Man gaila savęs, taip apgailėtinai susiejusios savo gyvenimą su alkoholiu...

Jis pavogė ne tik vieną dieną iš mano gyvenimo metų. Jis pavogė visą mano gyvenimą...