Nepagautas (visai ne vagis)

Kiekvieną vakarą ta pati ceremonija: puodelis kavos, sviestiniai sausainiai ir popieriaus lapas. Dar pieštukas už dešiniosios ausies. Atsisėdu prie rašomojo stalo, sudedu pirštus į kombinaciją, išmoktą iš „Cosmopolitan‘o“. Ji atseit padeda susikaupti. Keletą minučių mąstau. Suprantu, kad „Cosmopolitan‘as“- akių dūmimas. Ta proga atsistoju ir imu žingsniuoti po kambarį. Nervinga kaimynė iš apačios tuoj tuoj pradės pasišokinėdama daužyti į lubas šluotkočiu. Girdi, mano žingsniai nervina ją ir jos katiną. Tiek to, atsisėdu- ramybę katinams! Pieštuku į stalą barbenu Bacho kažkelintą simfoniją. (Meluoju- vos ne vos sugebu išmušti pagal taktą „O kai aš, o kai aš pas močiutę buvau“. Jau mokykloj gerų mokytojų ir blogų pažymių dėka supratau, kad muzikai aš, švelniai tariant, negabi. Nesvarbu.) Po valandos NIEKO čiumpu mobilųjį. Mano balsas tiesiog privalo įtikinti (net ir atsiverti Sezamo vartus).
- Ateik, lauksiu. Gaudysim, gerai?
Draugė jau priprato (tikiuosi) prie mano vakarinių skambučių. Mudvi kaip suokalbininkės. Dabar ji turbūt paskubomis įsipiria į batus, visai ne paskubomis pasidažo blakstienas- mat tikisi, eidama per kiemą (aš gyvenu name priešais), sutikti savo svajonių princą chosė ignasijų ar bent jau panašų gražuoliuką. Prieš išeidama ji, esu įsitikinusi, paglosto šunį. Ji visada tokia- gerietė, myli įvairaus plauko gyvūnus. Nuo jos šuns man- alergija, tik niekada to jai nepasakyčiau. Ciu ciu ciu, Pūki/ Džeri/ Brisiau...
Belaukdama blaškausi po butą. Na, kur aš jį padėjau? Čia nėra.. O čia tik saldainio popieriukas- net šokoladu neaplipęs. Va, kur mano šukos, nebereikės grėbliot plaukų rankomis. Hm, katės plaukai. Įdomu, iš kur? Paskutinis kartas, kai butą saugoti palikau Onai. Pasirodo, ne tik berną, bet ir katę atsitempė. Na štai, pagaliau radau ir tinkliuką. Dabar beliko sulaukti draugės...
Skambutis į duris. Aš turbūt ragana- sugebu mintimis prišaukti žmones. Tekina bėgu prie durų.
-Laba diena.
-Laba...
-Ar nenorėtumėt pirkti.. (Užtrenkiau duris. Nemandagu, bet ką padarysi. Prieš tokį svarbų įvykį nieko nenoriu pirkti, parduoti, keisti, nuomoti. Gal tik kai ką pagauti.)
Vėl skambutis. Šį kartą jau žiūriu pro akutę. Ji. Atidarau duris ir apibaru draugę, ko taip ilgai užtruko. Pasirodo, kieme susitiko, nors ir ne chosė, bet gražuoliuką, kuris apibėrė komplimentais, paprašė jos telefono numerio ir galiausiai įteikė gėlių. Aišku, nė žodeliu netikiu. Ir ne todėl, kad mano draugė beviltiška ir niekada nesutiks savojo chosė. Anaiptol. Tiesiog numanau, kad ji, jau užrakinusi duris, laiptinėje, apsigalvojo ir nutarė užsivilkti žydrąjį megztuką. Et, tokia ji jau yra. Bet aš nebepykstu. Tikrai tikrai.
Beje, mintį, kad aš ragana, atsiimu. Bent jau sugebėjimo prišaukti žmones prasme. Apie charakterį patylėsiu.
Abi griūte įgriūnam į mano kambarį. Draugė irgi nekantrauja- jai visada patiko originalūs užsiėmimai. Paimu tinkliuką, o draugės paprašau uždaryti langus. Prasideda.
-Į kairę!
-Ne, juk mačiau- į dešinę! Šiek tiek aukščiau, pašokėk truputį, pasieksi, tikrai! Na, dar truputuką, prašau prašau prašau...
-Va, ant sienos, prie pat popieriaus lapo, jau prie pat!
- Vėl pabėgo, greituolis. Gal tinklelio reikėtų didesnio, kaip manai? Ar eisi kartu į parduotuvę?
- Žinoma...
Pavaišinu draugę atšalusia kava ir sviestiniais sausainiais. Palydžiu iki durų, palinkiu sėkmės- gal grįždama sutiks chosė?...
Atsisėdu prie stalo. Lapas tuščias. Ir vėl įkvėpimas paspruko. Turbūt nutūpė pas tą ilgaplaukį kaimyną iš trečiojo aukšto. Visada maniau, kad jis kažką RAŠO. Ir tinklelį, greičiausiai, turi didesnį...  Ryt nueisiu pas jį ir paprašysiu paskolinti tinkliuką- gal pavyks kartu pavogti ir įkvėpimą?