Naktinis išdykėlis

Tyliai tyliai, pėdas mėtydamas,
vidurnaktis atkeliauja.
Apuosto languota prijuostėle
užklotą meškiuką, šypteli.
Nubraukia nuo kaktos plaukus,
apsidairo.
O tada...
Tada lėtai pritipena prie
šaldytuvo
ir tik sužimba džiaugsmu
tamsios akys...

- - - - -

Miegok. Apsimesk miegąs.
Ar matai, kaip
vidurnakčiui smagu?
Padažo liauną pirštelį
į šokoladinius ledus
ir piešia.
Piešia virpčiojančią triušio
nosytę naktyje,
piešia vandens leliją,
kuri sapnuoja, jog virsta upeliu -
čiurlenantis žiedas, skaidrūs stiebeliai
ir lapai, kuriuose dangus atsispindi.
Piešia.
Kartais palaižo pirštukus.
Palaižo, parauko kaktą,
ir vėl piešia...

O tu miegok.
Miegok ir sapnuok vandens
leliją...

- - - - -

Tik kai vidurnaktis
sulaižys (ech, smaližius!)
visus ledus ir paskutiniu lašeliu
nupieš rytą, kedenantį
garbanas,
galėsi pramerkti akeles.
Ir pamatysi vidurnaktį -
žibančiomis akutėmis,
tamsiais tamsiais plaukais,
jaukia šypsena
ir dideliu dideliu grietinėlės tortu užanty -
keliaujantį sandėliukan...