Alegorija

Vienądien vaikštinėjo Jokūbas sau pamiške ir pamatė vaivorykštės pakraštį. Tokiuose vaivorykščių pakraščiuose, kaip žinia, būna palikti aukso puodai. Jokūbas tą irgi žinojo, taigi apsidžiaugė ir nedelsdamas nubėgo tenlink. Bet, didžiuliam berniuko nusivylimui ir neapsakomai širdgėlai, nebuvo ten jokio aukso puodo.
Jokūbas nenusiminė – jis ne iš tų, kurie greit pasiduoda, taip pat ir ne iš kvailųjų. Verčiau užsilipsiu ant vaivorykštės ir perbėgsiu į kitą pusę, ten irgi turėtų būti aukso puodas, - pagalvojo. Užsiropštė ir nubėgo.
Vidury vaivorykštės Jokūbas pavargo ir sustojo pailsėti. Atsisėdo ir dairosi į visus kraštus. Visur gražu, ką čia ir bepasakysi. O gražiausia – gimtinėj. „Na, pasiimsiu tą aukso puodą iš anos vaivorykštės pusės, grįšiu į gimtinę ir galėsiu gyventi laimingas, nematydamas vargo... “.
Šokčiodamas tai į vieną, tai į kitą šoną, vaikinas perbėgo kiton vaivorykštės pusėn. Bet čia taipogi nėra aukso puodo... Užtat jis pateko į, rodos, visiškai kitonišką pasaulį. Čia ir saulė daug skaisčiau šviečia, ir jūroj bangos stipresnės, čionykščiai medžiai daug aukštesni, o žmonės daug tamsesni...
Užburtas tokios egzotikos, Jokūbas nusprendė čionai trumpam pasilikti.
Gyvenimas šitoj saulėtoj šaly einasi tikrai lengvai. Dirbti čia niekas nedirba, visi tik guli per dienas ant šilto pajūrio smėlio ir deginasi; kai pasidaro per karšta, tingiai nueina jūron nusimaudyti, o kai užsinori valgyti, nupėdina iki artimiausio granatmedžio ar apelsinmedžio ir prisiskina pilną glėbį vaisių.
Jokūbą irgi užkrėtė šitoks gyvenimo būdas. Iš pradžių galvojo, pabus čia truputėlį, pasimėgaus lengvu gyvenimu, o po to grįš į gimtinę, pas draugus. Bet kuo toliau, tuo labiau neprisileido minčių apie grįžimą namo. Čia gyventi geriau nei rojuj...
Po kurio laiko Jokūbas nebeprisiminė nei gimtinės, nei joje likusių draugų, pasidarė tingus ir visada piktas, niekas jo nebedomino.

Nuo ko viskas prasidėjo?..