Kai išmirksėsi pirmą lašą meilės
ir seilėmis bandysi glaistyti žaizdas.
Nutildyk girtą ryto gaidį,
kai glėbyje paniręs laikas
norės nematomas numirti.
Puantais apsiavus nuodėmė
bandydama tyloj pasprukti,
užklius, už melo išiestos virvės -
ir negalės ištrūkti.
Po minkštu išdavystės patalu miegosi
ir tik pabudus,
ant padėklo
savo kaltę surasi.


Sakuros Šakelė










