Be balno apžergiau aš žemės rutulį,
nes jis nežino, Viešpatie, ką daro.
Imu žagsėt – jis muistosi nuo kutulio,
bet aš neskelbiu pasaulinio karo.
Riebuilį perveriu akim – kaip krištolas:
buki kampai, širdis bukai kampuota.
Miegoti jam neleisiu eit su vištomis.
Geriau tegul ulioja mano puotoj.
Aš ieškau stabdžių – jie pas Niutoną!
Pedalai mirksta, vėl patvino Gangas.
Net pavaros „Pirmyn – aplinkui“ siutina,
o paukščiai baigia užlipdyti langus.
Sužvengė Žemė, stojasi ant priekinių.
Čiumpu iš meilės lietuvaitės kasą.
Kita ranka įsikertu į Priekulę.
Išsilaikau, bet pametu atlasą.
Kur josiu vienas aš kelelį tolimą?
Gerai, kad gaublį Lietuvos turėjau!
Suku į vieškelį „Šeši penkiolika“ –
gal nemiegos dar Puskelniuos vedėjas?
Ant durų raštas „Išėjau į kapines.
Penkta eilė. Antra duobė į kairę“
Išgąsdinai labai, aš senas lapinas!
Kaip nors namo parginsiu seną žvairę.
Žemele, jok, krutėk, dar ne naktigonė.
Ir nesimuistyk strėnom – nepastosi.
Pakeisim kojas, jei reikės raktikaulį.
Ir surūkysim rojuj papirosą.
Senelė stryk vėl – pagavau pusiausvyrą.
Galėjau pasigaut ir ligą retą.
Kylu aukštyn, o kryžkelėj didžiausioje,
Šiauliuos, po lova pametu šlepetę.
Iš rutulio ji raukiasi į papriką.
O rievės mano garbę baisiai krato.
Paleidžiu Žemę Seinuose, virš Afrikos -
dabar žibu žvaigžde prie Grigo ratų.
Gražu pas mus danguj. Jau bulves nukasė.
Ramu čia man. Ir žemė jau atlėgo
Bet ji aplink mane kažko vis sukasi,
Ei, Niutonai, slopink tą mano jėgą!