Vakaro apmąstymai

Gražus vakaras... Danguje- melsvi plunksniniai debesėliai. Ne, jie neplaukia padange. Jie stovi vietoje tarytum būtų prie dangaus pririšti. Vakaras... Visur tylu, ramu... Tik kartais pasigirsta kiemuose klegančių vaikų balsai. Atrodo, jog jie toli toli, nors esu gal už dviejų šimtų metrų nuo jų. Bet dabar ne tai svarbiausia.
  Turėčiau vedžioti šunį. Ne, negalvokit, jog aš savo augintinį iškeičiau į lapelį popieriaus. Ne! Aš tik naudojuosi tuo, jog dabar labai geras oras. Tikrai. Nei šalta, nei karšta. Vėsu. Mano šunytis laksto aplinkui. O aš sėdžiu ir rašau.  Nepatikėsit. Rašymui išsirinkau ne itin idealią vietą. Mano gyvenvietėje yra griovys, uždengtas skarda. Ir aš čia įsitaisiau. Ant skardos. Paukšteliai čiulba, vanduo teka. Jei paprašyčiau Jūsų iš garso nuspręsti, kur aš esu, niekada neatspėtumėte, jog aš tokioje vietoje. Tikrai. Man pačiai atrodo, jog sėdžiu prie upelio. Esate buvę prie sraunaus upelio? Esatę klausęsi jo čiurlenimo? Aš esu. Todėl galiu drąsiai teigti, jog šio kanalo vandens čiurlenimas primena ramų upelį.
  Pažvelgiu į dangų. Temsta... Debesys jau tamsesni. Vaikų balsai mane vis rečiau pasiekia. Bet vandens čiurlenimas vis toks pat. Galėčiau čia sėdėti valandų valandas. Net muzikos nereikia. O kaip atpalaiduoja... Kaip ramina... Bet... jau turiu eiti. Darosi vis šalčiau ir tamsiau... Taip. Jau tikrai einu. Ateisiu čia kitą kartą.
--Bet pasirinksiu kokį minskštesnį plotelį--

2004-07-21 22: 21