Druskininkai

Pats bjauriausias dalykas Druskininkuose tai muselės „moškėm“ vadinamos. Nors ir Kaune jau pastaraisiais metais jų privisę sočiai. Bet Druskininkuose jų buvimą pastebi kažkaip ryškiau. Labai kvailas padaras lyginant netgi su musėmis. Musės daugiau į maistą taiko, o „moškės“ lenda į visas žmogaus kūno ir veido skyles ir netgi į akis. Jau ko, rodos, jom akyse mano reikia, bet vis tiek varo tiesiu taikymu „in akį“. Burnoj tai gal ten tikisi kokį maisto trupinį tarp dantų sumedžioti, nosyje vėlgi gal galima kokį skanėstą aptikti, bet akyje, nebent mano ašarų atsigerti užsimano. Arba aklos tos Druskininkų muselės, ne kitaip.
Kaip ir kasmet dalį savo vasaros atostogų leidžiu Druskininkuose, kuriuos per kokius penkerius metus spėjau pamėgti. Puikus miestukas, gražiai tvarkomas, pastatai vilioja akį originaliais architektūriniais sprendimais, tai daugiausiai pasakytina apie sanatorijas, viešbučius ir smetonines medines vilas. Iškili bažnyčia, parkas, Druskonio ežeras miesto centre – turistiniam atvirukam labai tinkami vaizdai. Šiemet dar atsidarė įspūdingai atrodantis keturių žvaigždučių viešbutis, kaip man sakė vietinis žmogus, Lubio nuosavybė.
Kažkaip įdomiai Lietuvoje atsitinka (čia aš biskį nuklysiu į lankas) – pasakai kokią pavardę ar vardą ir visiem aišku, apie ką kalbi. Dažniausiai tai liečia ne žymius politikus, menininkus, kultūros veikėjus, o turtuolius, kriminalistus arba šiaip skandalistus. Pasakei Lubys ir aišku, kad tai turtingiausias Lietuvos žmogus, visi žino. Kitas reikalas, kaip tie turtai pas jį atsirado, tai jau atskira studija turėtų būti, bet trumpai tik tiek galėčiau pasakyti, kad manęs niekas neįtikins, jog žmogelis sąžiningai eilę metų iš algos atidėjinėjo pinigą, o paskui staiga apsičiupinėjo savo kelnes, o gi milijonas jose guli. Teko kažkada skaityti Dreizerio romanus apie laukinį kapitalizmą, jo papročius ir visa kita, daugybė filmų pinigų darymo tema ir pan., šių dienų mūsų aktualijos praskleidžia uždangą į tą nelabai rožinį pasaulį, kuris vadinamas money money.
Arba, sakykim, Daktaras. Net jei Juras užduotų savo klausimėlį – kas yra Daktaras – manau nesulauktų kurioziškų atsakymų, kaip kad būna su kitomis mūsų praeities ar dabarties įžymybėmis. Visi neklysdami atsakytų, kad tai Kauno, o gal ir visos Lietuvos nusikalstamo pasaulio autoritetas. Tas pat ir su Borisovu, visi jį pažįsta. Dabar atsirado nauja žvaigždė – Janukonis. Vargu, ar daug knygų jis yra parašęs arba ką kita nemirtinga po savęs palikęs, bet įžymybė.
Na, pakaks apie tuos šviesulius. Druskininkus labai pamėgę Izraelio piliečiai (bijau rašyti žydai, nes galiu būti apkaltintas antisemitizmu), taip pat lenkai. Jų čia didžioji dalis atvykėlių. Izraelitus vilioja, matomai, nebrangus gyvenimas Druskininkų sanatorijose, lenkai gal nostalgizuojasi dėl savo valstybės buvusių išsiplėtusių žemių, kaip kad mes kartais prisimename, jog lietuviai girdė žirgus Juodojoje jūroje. Bet visus atvykėlius vienija prielankumas Druskininkų gamtai, vaizdingom apylinkėm. Pačiame mieste yra ar ne trys keturi ežerai. O apylinkėse didesnių ir mažesnių milijonai. Aš pats kiekvieną rytą maudausi šalia esančiame ežeriuke, po to kai nubėgu gerą galiuką miško takeliais. Bet šiaip šis ežeriukas prie „Eglės“ sanatorijos nėra labai įspūdingas, mažiukas, nelabai švarus, matyt per dieną besimaudydami jame poilsiautojai palieka daug šlapimo. Bet šalia šio ežerėlio per kokius penkiolika metrų nuo vandens stovi mūrinis penkiaaukštis, kuriame, tiesą sakant, pasvajoju apsigyvent. Išėjai iš namų ir pliumptelėjai į vandenį, arba žuvį gaudai anksti ryte, galų gale bent jau paspoksoti per langą į vandenį ir užsimiršti savo mintyse yra pavydėtina palaima.
Tik kainos butų Druskininkuose smarkiai šoktelėjo šiemet. Pamenu dar prieš porą metų vietiniame laikraštyje su žmona žiūrinėdavome butų kainas, tai jos buvo beveik įkandamos, tik kad mes pinigų laisvų niekada neturime, tai čia jau kita kalba. O šiemet pažiūrėjome kainas, tai jos bent tris kartus yra aukštesnės už anas ir jau gerokai viršija Kauno, ir vietiniai prognozuoja, kad greitai gali pavyti Vilniaus lygį.
Dieną mes paprastai važiuojame ilsėtis prie ežero, kuris yra Grūte už kokių šešių km nuo Druskininkų ir vadinas, berods Ilgis ar kažkas panašaus. Tai tikrai puikus, didokas, gan švarus ežeras, nors ir sutraukiantis karštą dieną daugybę žmonių. Nuo paplūdimio į ežerą einantis keliolikos metrų medinis tiltas yra puiki priemonė visiem norintiem pašokinėti į vandenį. O tokių tikrai apstu. Vienas paskui kitą pliumpsi mauduoliai, vanduo net putoja.
Visame mieste ir apylinkėse dviračių takai, kuriais keliaudamas gali aplankyti daug puikių vietų. O kur dar grybai, uogos ir mergos nuogos. Et, visų grožybių ir neaprašysi, be to už dyką daryti reklamą net ir Druskininkam yra savęs apiplėšinėjimas.
Taigi tiek. Jei norit, patikrinkite.