Kai būna šuniška – paskambinu Linksmadieniui.
Veterinarijos tarnyboms pasiskundžiu etery.
Paloju kiemui ir šunų takais paradiniais
einu ieškot žmogaus. Čia kryžkelėj šalelės keturios,
o aš toks vienas, toks hebrajiškai vienintelis
toks apipjaustytas akim žvaira. Baisu net rodytis.
Šliaužiu į žemę pažadėtąją aplinkeliais,
pro sinagogą užmaršty, sugautas Mozės žodyje,
nukritusiam Sinajuj. Šunkely koridoriaus
vizgena uodegą sau šlikės neberadęs rabinas.
Nenoriu grįžt į dykumą. O tako viduriu
Linksmadienis rujoja, bakenbardais labinas:
Šolom, sūnau! Kvietei mane. Esu apaštalas.
Pažvelk į veidrodį. Aš uždraudžiu lindėt vienaskaitoj.
Matai, mūs daug! Visai kaip tiesos švento rašto.
Kaip vakar mesijų už laiką sumokėtos sąskaitos!