Rašyk
Eilės (75658)
Fantastika (2217)
Esė (1518)
Proza (10667)
Vaikams (2559)
Slam (50)
English (1166)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







    Arklininką Steponą laidojo keturiese: vienakis, bebaigiąs bausmę kalinys iš zonos Kolia, atsiųstas į pagalbą iškasti duobę; naujasis arklininkas Boria, išvarvėtakis, plokščio veido, ilga kumpa nosim, niaurus sibirietis; nusenęs, išsišovusiais kaulais jautis Seva ir Stepono šuo Natis. Laidojimo procedūra buvo trumpa. Į metro gylio duobę nuožulniomis lentomis įstūmę karstą – žalių neobliuotų lentų dėžę – užbėrė žemėmis, šiek tiek palygino kauburėlį – ir viskas. Sumetę darbo įrankius į vežimą, patys sudribo į jį ir paragino Sevą.
    Natis, padėjęs atlėpusią galvą ant priekinių kojų, nejudėdamas pragulėjo prie gubrio iki vėlyvo vakaro. Jis nieko negirdėjo: nei garvežių pypčiojimo, nei pro šalį šliumpinančių kalinių kolonų, nei vilkšunių lojimo, nei šalia kapo neūžaugos berželio šlamesio.
    Grįžti į buvusio šeimininko būstą – ilgą, suręstą iš sienojų baraką, kurio viename gale gyveno Steponas ir jis, o kitame – jautis Seva – Natis negalėjo. Boria jį erzino, varė iš proto. Įsibrovėlis buvo nevalyvas, nervingas. Vos peržengęs slenkstį, užsirūkė, ėmė linguodamas stipinėti po kambarėlį, visur kratydamas pelenus. Drauge su savim jis atsinešė gižų, rūgštų, trenkiantį sugedusia žuvimi kvapą, sukėlusį Načiui nenumaldomą šleikštulį. Ir visai įsiuto Natis, kai šis su riebaluotais rūbais ir purvinais guminiais batais išsitiesė ant švarios Stepono lovos.
    Iš pradžių Boria bandė užmegzti su juo šiltesnius santykius. Švystelėjo į Načio kampą juodą it anglis plutgalį, šliūkštelėjo į dubenėlį kelis šaukštus balzgano žuvies viralo. Natis nieko nelietė. Tai būtų buvus išdavystė.
    Kito tokio žmogaus, kaip netikėtai miręs šeimininkas, nebuvo ir nebus. Ir ne todėl, kad Steponas menkiausią duonos kriaukšlę ar balandos šlaką dalijosi pusiau. Net sunkiomis alkmečio ar speigmečio dienomis gūžėti prie šeimininko kojų buvo jauku ir šilta. Lyg žvarbią naktį prie laužo. O ypač tada, kai Steponas atsiklaupęs, įbedęs alkūnes į varganus patalus, ilgais žiemos vakarais meldėsi, žiūrėdamas į kabantį ant sienos savo rankomis išdrožtą kryželį ir varstė iš duonos padaryto rožančiaus rutuliukus. Natį užplūsdavo nesuvokiama švelni ramybė ir palaima.
    Ką nedarė Steponas, darė viską ramiai, apgalvotai ir pagarbiai. Net Sevai saują šieno paduodavo atsargiai, kad nenukristų žemėn ir nebūtų sumindžiotas nė vienas šapelis. Panosėje kažką murmėjo, tarsi atsiprašinėjo už tai, jog ta gniūžtė tokia menka, paplėkusi ir ne visai gardi...
    Steponas – stiprus, stambių kaulų, kresnas – lyg atrėžtas nuo kelmo ąžuolo gabalas. Bet kokį lavoną įkelti į vežimą jam buvo vieni niekai. Nuogą mirusiojo kūną šeimininkas išnešdavo iš barako lengvai tarsi pūką ant ištiestų į priekį rankų. Neskubėdamas paguldydavo, sukryžiuodavo rankas, užspausdavo akis, palaike antklode apkamšydavo taip, kad nesimatytų nei veido, nei kojų.
    Antklodę plaudavo šeštadieniais. Ji buvo švari, ir jis ją visada vežiodavosi su savimi.
    Duobę užžerdavo palengva. Žemių kauburėlį lygindavo ilgai, kol jis įgaudavo norimą lietuvišką formą. Kastuvo kotu įspaudęs kryžių, klaupdavosi ant kelių, žegnodavosi, meldėsi. Vienodai nuoširdžiai meldėsi Steponas už kataliką, pravoslavą, musulmoną ar žydą. Jie visi – Viešpaties vaikai... Jiems visiems Dievas atlaidus ir maloningas. O jo, Stepono, pareiga tik priminti Aukščiausiajam, kad jų sielos jau keliauja pas Jį peržegnotos, palaimintos. Ir ne jo, Stepono kaltė, kad tai tik jis vienas gali padaryti... Prisiimti tą misiją, kurios ir pats galbūt nėra vertas.
    Po geros valandėlės šeimininkas atsistodavo, valydavosi žemėtus kelius, sėsdavosi į vežimą. Lengvai timptelėdavo vadeles. Seva truktelėdavo ratus, o jis, Natis, bindzendavo iš paskos. Ir taip kasdien. Per septynerius metus.
    Saulė, kaip visada šiaurėje, nusėdo ūmai ir nelauktai. Tamsa ritosi per tundrą, pasiglemždama su savimi šachtų pastatus, milžiniškus anglių bunkerius, amžinai dūmijančius terikonus, sargybos būstines, šunides, kelius, bekraštes skurdžias pievas su tirštų vaivorynų uogienojais.
    Tuo pačiu metu, tarsi priešindamasis tamsos užmačioms, įžūliai sužiburiavo tūkstantakis lageris.
    Ilgiau čia murksoti Načiui nebuvo prasmės. Jis patraukė į pievas, į vaivorynus, kur, pernai uogaudami su šeimininku, aptiko seno “gaziuko” aplamdytą, aprūdijusią kabiną. Ji riogsojo toje pačioje vietoje. Pro išdaužtą šoninį langą Natis įšoko į vidų, susiraitė ant pajuodusių vatos gabalų – seno bušlato liekanų – ir tuoj pat užmigo.
    Švintant jį pažadino smulkių lašelių pupsėjimas į kabinos stogą. Belsmas tolydžio tankėjo, kol galų gale pavirto į vientisą ūžesį, primenantį slenkstėtos upės šniokštimą. Apie pietus liūtis nuščiuvo. Juodulys pasislinko į rytus. Danguje liko keliolika praretėjusių debesėlių, pro kurių pažastis vis dažniau ir dažniau pasirodydavo saulė.
    Alkis pastatė Natį ant kojų. Jis dar nežinojo, kur eiti, tačiau visos mintys krypo į lagerį, į jo viduryje stūksančią milžino kuprą – valgyklą su ketvirtainišku, aptvertu stačiomis papentimis kiemu. Ten šio bei to visada galima rasti. Sykį iškapstė iš šlako krūvos didžiulį kremzlingą kaulą, kitą kartą – menkę. Prisiminus šiuos laimikius, gurgtelėjo pilvas.
    Anksčiau patekti į zoną buvo paprasta. Prižiūrėtojai praverdavo vieną pusę vartų, ir jie įdardėdavo vidun. Dabar bus sudėtingiau. Mirus Steponui, jo padėtis pasikeitė. Jis nūnai – benamis. O benamius čia šaudo. Be gailesčio.
    Tiesiu žvyrkeliu dūlinti nedrįso. Pasuko užuolankomis, šalutiniais keliukais: pro arklides, šunides, tualetus. Retsykiais sustodamas uostydavo orą. Šnerves dirgino garuojančios, džiūstančios žemės, šunų ir prakaito, šlapimo ir tepalų mišinys. Prie vartų prisėlino iš tolo. Jam pasisekė: vartai buvo praviri. Už kelių žingsnių stovėjo sunkvežimis. Budintys šnekučiavosi su vairuotoju. Sutelkęs visas jėgas, Natis keliais šuoliais skriste įskrido į zoną. Prasmukti į valgyklos aptvarą vienas juokas. Skylių ir landų tvoroje – devynios galybės.
    Bet kuo ilgiau Natis mėčiojosi po kiemą, tuo labiau teko nusivilti. Nieko padoraus savo neišrankiam skrandžiui neaptiko, išskyrus kelias gličias, purvinas džiovintas bulves bei vieną kitą gumulėlį šleikščios, pelenais aplipusios kukurūzų košės. Visos atliekų krūvos ištaršytos, išsklaidytos. Atrodė, jog čia tūžmingai darbavosi ne mažiau tuzino alkanų žmogystų. Tačiau akys ir uoslė dar nė karto Načio neapvylė. Paliktos pėdos liudijo, jog knaisiojosi vienas vienintelis žmogus, avintis senais juchtiniais nuklaipytais kulnais batais.
    Į guolį vaivoryne grįžo Natis vėlai vakare, nusprendęs ryt – trūks plyš – į zoną prasibrauti gerokai prieš pusiaudienį.
  Tačiau ir kitą dieną jo laukė neviltis ir apmaudas. Visi maisto likučiai buvo jau surinkti, o išplampų klaneliai – ištrypti ir išmindžioti. Sumaišyti su pelenais, šlaku ir smulkia anglimi. Lyg tyčia. Aplink – tos pačios pėdos. Tas pats kvapas. Tik dar aitresnis, dar gaižesnis ir šlykštesnis, nei vakar. Žmogaus čia būta vos prieš keliolika minučių. Ir jo laimė, kad jis laiku pasitraukė iš aptvaro...
    Priblokštas nesėkmės ir maudulio, Natis nervingai šmirinėjo po kiemą. Aptvaro kampe pastebėjo papilkėjusių nuo saulės lentgalių, papenčių, sulaužytų dėžių gūbrį. Apibėgęs keletą kartų aplinkui, Natis įsitikino, jog šičia yra tokių vietelių, kuriose būtų galima įsikurti ne tik likusiai dienos daliai, bet ir nakčiai. Žmogus, įjunkęs čia kasdien lankytis, jokiu būdu neišvengs akistatos su juo. Ir jis pirmą kartą po Stepono mirties iš pasitenkinimo suinkštė.
    Žmogus įsliūkino į aptvarą ne pro vartelius, kaip tikėjosi Natis, bet pralindo pro šoninės tvoros landą, praskleidęs apačioje neprikaltas papentis. Dvelktelėjo vėjelis, ir pažįstamas kvapas suvirpino jautrią Načio nosį. Žmogus yrėsi lėtai, mataruodamas rankomis, baugščiai vinguriuodamas tarp anglių ir šlako kauburių. Jam judėti buvo sunku dar ir dėl to, jog priešaky savęs stūmė didžiulį lyg būgną, nudribusį kone iki kelių pilvą. Natis išlindo iš slaptavietės ir piktai suurzgė.
    Šį grėsmingą urzgesį žmogus išgirdo
    Kurį laiką stovėjo abu nustebę, sulaikę kvapą, nežinodami, ką daryti. Tuo metu plačiai atsivėrė valgyklos durys. Pagalbinis darbininkas su dviem kibirais maisto atliekų nuklapsėjo laipteliais ir už kelių žingsnių juos iškratė. Paskui ištempė dar du. Penkto kibiro išpliauškas šliūkštelėjo net nenulipęs nuo laiptų. Tai buvo lobis, dėl kurio susikirto žmogaus ir Načio keliai. Pilvūzo akys ūmai susmailėjo, lūpos prasiviepė, suvirpėjo liumpsintis – tarsi tuščias – pagurklis. Kūnas krustelėjo, ruošdamasis ryžtingam žingsniui. Natis irgi sukluso, pastatė ausis, įtempė raumenis. Žmogystos pilvas pasidavė į priekį, ir Natis urduliais metėsi ant jo. Šuolis nepavyko. Načio dantys nepasiekė žmogaus gerklės, o tik pražiotu snukiu bakstelėjo į krūtinę. Tačiau smūgis buvo staigus ir netikėtas. Žmogus neišsilaikė ant kojų. Skėstelėjęs rankomis, kaip maišas nugriuvo ant žemės, nugara atsitrenkęs į šlako krūvą. Iš netikėtumo jis nei priešinosi, nei gynėsi. Tik kupinomis siaubo akimis spoksojo į jo pilvan įsirėmusį šunį.
    Natis taip pat atidžiai stebėjo išsikėtojusią būtybę. Rutulio formos, paplavų spalvos, su melsvais maišeliais paakėse, nusėtas pūliuojančių spuogų priešo veidas kėlė pasidygėjimą. Storos bespalvės lūpos, skorbuto išvarinėti dantys dar labiau stiprino šį jausmą. Ypač buvo baisios iššokusios iš gilių akiduobių, tarsi didžiulės plekšnės, akys. Nenumaldomas noras perkrimsti jam gerklę, apie ką pastarąsias dvi dienas Natis tik ir tegalvojo, ūmai prieš jo paties valią pradėjo blėsti. Būtybė, gulinti po juo, nebuvo panaši į normalų žmogų. Ji veikiau priminė pjuvenų pripiltą maišą, skarmalų tumulą ar beformę iškamšą, su kuria grumtis būtų beprasmiška ir gėdinga. Jausmas, kurio nepavadinsi nei gailesčiu, nei atjauta, nevalingai kaustė jo judesius, slopino ryžtą. O baimės ir nevilties ašaros, staiga sublizgusios ant gulinčiojo pergamentinių skruostų, išmušė Natį iš vėžių. Jam pasirodė, jog jį perskrodė žaibas. Ir sunaikino viską, kas jame buvo žvėriška ir šuniška. Keistu, iki šiol dar nepatirtu pojūčiu jis suprato, kad prieš jį tyso nepasotinama Alkio auka, nesugebanti normaliai elgtis ir mąstyti. Natis susmuko, suglebo ir bejėgiškai nusliuogė nuo aukos pilvo. Suskliautęs ausis ir pabrukęs uodegą, svirduliuodamas nudūlino iki tos vietos, kurioje šmokšojo praeitą naktį. Nespėjo atsipūsti, kai pro šalį paknopstomis, sunkiai kilnodamas tarsi išnarintas kojas, praplumpsėjo žmogus ir puolė prie atliekų. Balsvą skystą košę jis graibė virpančiomis rieškučiomis ir drėbė į plačiai pravertą burną. Lyg į piltuvą. Kai košės nebeliko, šliaužiodamas keliais, rinko menkių galvas, plekšnių skeletus ir grūste grūdo į bušlato kišenes, į užantį, į riebaluotą kareivišką pilotę. Darbavosi jis mikliai, meistriškai, su nepaliaujamu godumu, karštligiškų akių žvilgsniais dėbčiodamas į Natį. Kuomet viskas, kas valgoma, buvo surinkta, atsistojo ir pasuko vartelių link. Goglindamas pro valgyklos kampą, pasilenkė. Stengėsi pasiekti kumščio dydžio uolienos gabalą, bet tai padaryti sukliudė dar labiau papilnėjęs pilvas. Vangiai mostelėjęs ranka, pravėrė vartelius. Natis suprato jo ketinimus. Tačiau jis net nejudėjo. Tik giliai, visai ne šuniškai atsiduso.
    Naktį praleido po tais pačiais lentgaliais. Pabudo. Bet palikti savo naktigulto nesiryžo. Ir tik tada, kai tritūkstantinę kalinių minią, suskirstytą kolonomis ir brigadomis, sargybiniai išlydėjo į darbus, jis atplėšė nuo žemės sustirusius kaulus ir krypuodamas nudyrino zonos vartų link.
    Iki pavakario pragulėjo prie šeimininko kapo. Šį sykį šiureno šiek tiek stipresnis vėjelis ir kapo galvūgaly augančio berželio kuštulys jam priminė begalines šeimininko maldas. Kartais atrodydavo, jog girdi net Stepono balsą. O paskui iškeliavo. Ėjo ir ėjo pilku žvyrkeliu.
    Trečios dienos rytą išvydo Juodąją upę, o kitame jos krante gimtąjį Nencų kaimelį. Už jį – mažą nutrūktgalvį keturių mėnesių šunytį – Steponas jo pirmajam šeimininkui atidavė naują šimtasiūlę ir apynaujas vatines kelnes. Buvo atgirgždėję šičia ir dar kartą. Maždaug prieš trejetą metų, speiguotą viduržiemį, kai išvakarėse Seva sugremžė paskutinę šieno gniūžtę. Mainai Steponui pavyko ir tada. Grįžo patenkintas, su pilnomis rogėmis šieno.
    Pro atlapotas septynių trobelių duris sklido svaiginantis kepamos žuvies kvapas. Seniai pamiršta šnekta šūkčiojo vyrai ir moterys. Žaisdami su šunimis, lalėjo pusnuogiai vaikai.
    Natis atsitūpė prie upės. Šviesiame vandenyje jis pamatė save: gauruotą, susivėlusį, liesut liesutėlį, beviltiškai liūdnomis, traiškanotomis kaip Borios akimis. Įbrido, apsižvalgė, įkvėpė šviežaus oro gurkšnį ir panėrė, suprasdamas, kad pasiekti aną krantą jam neužteks jėgų.
    Tačiau upės vanduo jį laikė paviršiuje. Palengva judindamas kojas, Natis pasiekė upės vidurį. Bet vaizdas, kurį pamatė krante, privertė jį sudrebėti. Pakrantėje, iškišę liežuvius, rausvomis iš įtūžio akimis stovėjo grėsmingai nusiteikusi šunų ruja. Jie laukė jo, Načio. Nepažįstamo ir svetimo. Natis prisimerkė ir upės gelmėje pamatė Steponą. Rankos mostu jis kvietė Natį pas save. Natis nudžiugo. Srovė stumtelėjo jį į priekį. Dar po kelių sekundžių jis jau glaustėsi prie Stepono kojų. Šis glaudė, kaip anksčiau, Načio galvą prie šlaunies ir patapšnojo per sprandą. Paskui čiupo į savo tvirtą glėbį ir nešė kažkur tolyn, į kažkokią jaukią slaptavietę, kur jo niekada nebepasieks kvaili įtūžę gentainiai, ir drauge su Steponu džiaugsis, išvengęs nepelnyto pažeminimo ir skausmo.
2002-11-20 00:28
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 17 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-11 11:01
Ana Brydė
Vladai, puikus, labai puikus kūrinys. O jau pabaiga... apsiverkiau, žinok. Esi tikras talentas. Ačiū.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-09 21:39
Žilis van Gogas
skaičiau, patiko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2012-10-09 19:50
Balbina
Šiandien V. Kalvaičio "SRB" tarp geriausių 2012 knygų. Labai džiugu. Pagarba autoriui, parašiusiam šedevrą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-01-10 15:05
Danutė
Šiandien dar porą kartų perskaičiau "Natį".Grįšiu prie jo dar ne vieną kartą,panašiai buvo ir perskaičius"Dievų mišką",kažkoks sielos apsivalymas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2003-01-09 14:10
Danutė
Negalėjau atplėšti akių...toks puikumėlis
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-11-20 17:38
Razinka
Norėčiau iš Jūsų mokytis.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-11-20 11:32
DJ
DJ
Puikiai parašyta!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-11-20 07:39
tienti
...lioodna...ish pat ryto tokius dalykus skaityt...bet geras...labai geras...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2002-11-20 00:37
ballsas
Pirmą kartą kai skaičiau, bandžiau spėti pabaigą: tie pusplikiai vaikai, ne(at)pažinę Načio arba "na prikol" užmėtys jį akmenimis. Viena atspėjau - kad pabaiga skaudi/liūdna...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą