Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 4 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







„Oi, tas mano gyvenimėlis… Gyvenau gyvenau, vargus vargau ir kas čia tam pasauly gero… Kodėl taip? Už kokias nuodėmes baudžia likimas?.. Vyras nepavyko, o ir vaikas jo pėdom nusekė… Kodėl taip?.. Tamsios kaip naktis dienelės – pro ašaras kelio nematau… Už ką man toks kryžius?.. Už ką?.. Akis išverksiu, viską tik nuoskauda tvindo, tik užduoda širdį toks vaikas…  Į ką jis pavirto, į ką?.. Būtų senatvėje atspirtis… Ale, ne… Vis ne kaip visų… Kodėl man?.. Kitų, va, žmonės kaip žmonės… O mano…
Mergiotė kaip mergiotė… Nu šitas… Šėtono šmotas… Į ką jis toks nusidavęs?.. Nebuvo giminėj tokių laidokų… Gal nusikaltau tau, Dieve, gal negerą valandą ką prasitariau… Viešpatie, už ką baudi?.. Pasakyk, kryžiumi gulsiu, keliais apie bažnyčią per atlaidus apeisiu, tik duok kokį ženklą, daryk rodą… Sakau, kad neišturėsiu savo nevidono… Geriau akyse nesirodytų… Ale, kur tau… Tik į motiną įsikibęs kaip veršiukas į karvės spenį… Kam jis toks bevalis reikalingas?.. Žmona pavarė… Viską iš namų nešdavo… Nebebuvo tvarkos… O motina turi kentėti, nes ji motina… Kur jį dėsi, jeigu niekur niekam nebetinka?.. Tik pas motiną… Jinai priims… Negi savo kūną ir kraują patvorin išmes… Neišmes… Ne tokia motinos širdis kad išmestų… Dabar tik gegučių priviso, vaikelius išmėto… Tikra motina taip neišdrįs… Širdis sustotų – Dievas nubaustų tokią netikšą…“

– Ir vėl prisilakei… Vos ant kojų pastovi…
– …
– Tu taip mane senatvėje guodi?!
– …
– Ko tyli? Gyvenimą pragėrei, o tyli!
– Kal-tas, ma-ma…
– Žmona paliko…
– Išvarė… Kal-tas… Tik tu nepyk…
– Kas liko iš tavo gyvenimo?
– …
– Nieko… Pas mane sugrįžai… Aš turėsiu jauną vyrą maitinti sena būdama.
– Kur man dė-tis, ma-ma?
– Tėvų namai yra namai, vaikeli… Jie visados priima, jeigu nors kas gyvas dar juose yra…
– Ačiū…
– Eik miegoti…

Jis nuslinko ir įgriuvo į savo vaikystės lovą. Pasigirdo šniokštimas, o paskui ir kriokimas. Matyt, atsigulė ant nugaros.
– Kur jis vėl prisirovė?.. Kiek galima šitaip?!. – patyliais murmėjo senoji. – Visas gyvenimas baigia praeiti su tais girtuokliais… Pirma vyras, dabar – sūnus... Nuėjo tėvo keliais šunims šėko pjauti… Nei darbo, nei namų – pastumdėlis… O vyras metuose!.. Ir gražus pažiūrėti!.. Ko trūko?!. Vis per gerą gyvenimą… Kur matyta, kad taip savęs nežiūrėtų!.. Išsidirbęs, išsivoliojęs… Kaip koks paskutinis pasturlaka… Prasilakėlis… Valkata ir tiek… mano sūnus… Ir ką tu jam padarysi?..
 
Rytą jis vos praplėšė akis. Pagirios kaip anądien – sunkios. Iš burnos tarsi išdžiuvusioj dykynėj tvokstelėjo karščiu. Atsirūgo tvartu. Pakėlė galvą ir neišlaikęs pusiausvyros vėl smigo atgal į patalą. Linguodamos sukosi lubos.
„Kad kas atneštų nors alaus, – smilktelėjo mintis. – Šiandien skauda krūtinę… Liga, turbūt, vėl atsinaujina… Reikėtų mesti… Tik vis neprisirengiu... Išeisiu – susitiksiu Jaską, jis man pastatys to rublinio… Sako, ten paplavos… išplautų statinių... Ale pigu… Už tai ir sukrapštom… Šiandien jis mane, rytoj – aš jį vaišinu … Nei galo, nei krašto… O kaip sustot?.. Atsisakyt nepatogu, atsiteist irgi reikia…“
Gulėjo įsmeigęs žvilgsnį į lubas. Skausmas pervėrė nugarą. Atsisėdo lovoje: kratėsi rankos. Pamėlęs veidas liudijo – jau pasmerktas, beviltiškas ligonis… Girtuoklis… 

„Mama mane vis puošdavo iš paskutiniųjų… Po karo nieko nebuvo nei krautuvėj, nei turguj… Tai iš marlės baltą suknelę komunijai pasiuvo… ir kaprono kaspinus, tokius didelius… pirko iš kaimynės, kuri siuntinius gaudavo iš Amerikos… Kaptonėlį, irgi baltą, – iš rankšluosčio… Tokia su koriukais medžiaga tada būdavo… Suknelę krakmolu pristandino, kad į karalaitę panaši atrodyčiau… Ir jį prie Komunijos motina atsivedė… Žvakeles su rūtų vainikiukais atsinešė… Vieną man padovanojo… Jo mama liepė..
O kai atėjau į mokyklą, tuoj jis prie manęs pristojo, jau į mane įsižiūrėjęs buvo… Kasas ėmė tampyti… Kaip manęs neerzino… Už suolo atlošo kaspinais kasas pririšdavo… Koją pakišdavo, kad pargriūčiau… Arba nagu į nugarą per pamoką įbesdavo, kad skausmą jusčiau… Kaip koks nenormalus… O aš vis dėmesio nekreipiau… Nuo tada dar mano širdelę į save ėmė lenkti… O aš vis nepasidaviau… Vis norėjau kažko gražesnio, gal kilnesnio… Vis jis man bjaurus rodėsi… Tyčia mokykloje praeidama pro šalį nusispjaudavau… Ale, tas spjaudymas atgal atsisuko… Nespjauk, sako, į vandenį, kad netektų gerti… O aš spjaudžiau nuo mažumės į tą savo vandenį – į savo lemtį…

Pamažu jis augo ir gudrėjo… Nuo jaunumės ėmė alų mylėti… Dažnai matydavau paršlitinėjantį namo… Vis netikėjau, kad toks jaunas į tą liūną įklimpo… Kartą pritykojo kai viena klojime šieną kroviau ir užgriuvo šalinėje visu ūgiu… Iš burnos dvoktelėjo tuo bjauriu dvoku… Ir tąsyk, matyt, ant drąsos gal buvo paėmęs… Mėginau rėkti…. Užspaudė delnu burną ir vėl tuo smailu nagu kaip yla įsirėžė į nugarą… Neišrėkiau užspausta burna… Gailiai inkščiau, kol prisisotinęs mano kūno paleido… Galvojau, kad mirsiu…
Ir vis taikydavosi kur pasekęs mane nutverti… Bėgau nuo jo tolyn…. Keikiau visokiais žodžiais… Nebuvo kur dėtis… Būčiau kur išvažiavusi, jei pinigų turėjusi… Ale, neturėjau….  Varganai, oi, varganai tada gyvenome… Ir mamelės dalis ne geresnė buvo… Su tamsa kėlė, su tamsa gulė… Taip per gyvenimą juodu darbu nieko gero ir neuždirbo…
Kartą mamelė ir mestelėjo: ale, tu vaikeli, ir pasitaisei… O aš nupuoliau kambarin už pečiaus ir į ašaras… Kad ji būtų žinojusi…. Nepasitaisiau… nepasitaisiau… Tik to nevidono diegą po širdim nešioju… Betgi ar galėjau jai sakyti… Galvojau, gal praeis, ar kaip nors iš bėdos išsisuksiu… Nenorėjau aš jo, nelaukiau ir nemylėjau… Širdis stūmė nuo savęs abu: ir žeme vaikščiojantį, ir po širdimi krebždantį… Nujaučiau, kad bus berniokas, nes labai jau kankino iš pat pradžių… Mane mamelė vis kasryt nužiūrėdavo… O vieną kartą ir visai prispyrė pasisakyti, nuo ko aš čia taip tunku… Papyliau tvaną ant aslos savo vargo ašarų ir apsakiau visą karčią teisybę… Labai nebarė, nes ir pačios kelias ne pyragais grįstas… Padūsavom abi… O mano gražuolis jau su kitom uliojo… Šaunų kavalierių vaidino… Va, tau spjaudyti į vandenį, pagalvojau, teks vienai gerti… Didelės laimės su juo, jutau, nepatirsiu… Kam du ubagai, viens nuo kito nusisukę, vienas kitam kerštaujantys, jei ne žodžiu, tai darbu… Tik mamelei atrodė, kad svietas stebėsis… Kaip aš viena benkartą auginsiu… Nustvėrė mane vieną vakarą už rankos ir nusivedė pas jo motiną šnekėtis… Apsiverkė abi susėdusios, svočiomis viena kitą vadindamos… Tuo metu įžengė ir laidokas… Pakėlė akis kažkur virš mano galvos ir paklausė: kai su kažkuo prisilakstei, tai dabar ir aš jau geras… Atrėžiau, kad neturiu kam kitam kaltę dėl benkarto suversti… Prie manęs pristojai, gyvenimą nori sugriauti, aitrino reikalą. Užsičiaupiau ir daugiau nė ašaros neišspaudžiau – išdidi buvau… Motinos žodis jam buvo šventas… Nors tiek… Sujungė mus abu vieną šventadienio popietę miestelio kunigas, o už mėnesio ir diegelis pasirodė… Bet viskas kitaip apsivertė. Vaikelis buvo gražutis, visas į mane. Man tarsi gyvenimas nušvito, nieko nebemačiau, tik tą vienintelį mažutėlį… Auginau, lepinau, kaip įstengdama. O ir laidokas, šeimos galva tapęs, mažiau ėmė gerti. Turėjau vilties, kad susitvarkys.  Tik neilgam… Išmetė iš darbo kolchoze, susirado vietą rajoniniam mieste… Ėmė kasdien važinėti… Po kurio laiko ir negrįžti pradėjo… Kur ieškoti, nežinojau… Mirė teta, gyvenusi miestelyje… Ją paskutines dienas slaugiau, man namelį užrašė… Atsiskyriau nuo tėvų… Maniau, pradėsim kitaip gyventi… Kasdien parvažiuos… Pajutau, kad vėl pučiuosi – to nevidono darbas… Buvo prilindęs, kol šiek tiek sutarėm ir rajono statybose dar nedirbo… Gimė mergaičiukė tokia silpnutė… O maniškis vėl per kitas trankėsi… Grįžęs namuose vaidus keldavo, man neištikimybę kaip įmanydamas klijavo… Ramybę praradau…. Vargau, oi, vargau… Nerami dar ir mergaičiukė buvo… Naktimis miegoti nedavė… O ir tas iš namų vijo…. Su abiem vaikais… Berniokėlis jau buvo paaugęs, į mokyklą pradėjęs eiti… Pas kaimynus, savo malkinėj ar daržinėj tekdavo nakvoti… Prišalom, neduok Dieve… Sveikatą padėjau… Ėmiau prašyti, kad mestų tą bjaurastį, žmogumi būtų… Iš pradžių žadėjo vis nuo rytdienos ir nuo rytdienos… O paskui, kai griežčiau prakalbau, kur tau… Tik puikybėn pasikėlė, dar didesnę valdžią ėmė rodyti… Kitą įsitaisė… Viską jai ėmė nešti… Turėjau spintelę rakinti, kad nors kas geresnio vaikams liktų… Kai išlaužė ir spintelės dureles, pareigūnus iškviečiau… Tik jie kratėsi, nesiėmė kištis į šeimos reikalus… Tada su vaikais pas jo sugulovę nuėjau… Nebūčiau taip žeminusis, jeigu ne vaikai…  Prašiau maldavau, kad vyrą grąžintų… Toji tik nusišaipė mestelėjusi – pasiimk, jei sugebi… Dar labiau šėlo mano gyvenimo sukiužęs ramstis… Kaip koks įsiutintas žvėris į namus grįždavo, gatavas perplėšti gerklę ir paskutinę dvasią ištraukt… Gal anoji jį kurstė, kad pasileidimą išviešinau… Vaikai augo, negerą pavyzdį matė… Berniokas gal dėl to į tėvą ir nusidavė… Buteliuką perdaug myli, oi, perdaug… Negerai kada baigsis… Šeimą turėjo, porą vaikučių… Išvarė laidokėlį marti… Prasilakė… Vaikus aplanko, negali sakyti… Dar ir saldainėlių saują nuperka, bet ar tai palaikymas šeimos… Toks vyras buvo, gražus, nedurnas… O dabar kas iš jo… Kaip skuduras smarvės prisigėręs… Per ją, tą smarvę, pas mane gyvendamas gatvėj pusiaužiemy nuvirtęs buvo, namo neįveikė pareiti, tiek prisilupęs, kad… Rankas kojas pašalo… Dabar invalidumą gauna… Kaip ir davė tokiam be valios… Ar pijokams už negalią jau pradėjo dykai pinigus dalyti? “

Išgirdusi krebždėjimą ir švokštelėjimą, motina suprato – atsibudo jos laidokas.
„Vėl slinks į miestelį, vėl pareis sudribęs kaip maišas, – baisėjosi. – Nuvirs ant lovos ir krioks prisisprogęs. Kam toks gyvenimas? Ko jis vertas? Nė sudilusio grašio… Akys užpiltos ir užpiltos – šviesos nemato… Šlitinėjimas patamsyje: su vištom kelia, su vištom gula prisisiurbęs tos smarvės. Kas suturės? Kunkuliuoja ūžia ta peklynė diena dienon… Dūmų ir alaus tvaikas siurbia sveikatą… Kada nors galą gaus…O dar per televizorių alų reklamuoja… Šventes organizuoja – naują girtuoklių pamainą rengia… Tik gerk ir norėk… Už tai būsi pagirtas, kokia dovanėle pamalonintas… O kad visai prasigers prastuomenė, ar kam nors rūpi?! Svarbu kišenes prisilupti apmulkintų kvailelių pinigų…“

Sugirgždėjo lova. Springdamas ėmė kosėti.
„Vieną kartą taip ir uždus neatgavęs kvapo, – dingtelėjo motinai. – Kaip sunku su tokiu… Greičiau nusibaigtų – kokia džiova suriestų… Ramiau atsikvėpčiau… Kam man senatvėje toks vargas?! “
Kosėti nustojo, bet traukiant orą krūtinėje gargė ir cypė – tokiam jaunam.
„Apsaugok Dieve, nuo piktų minčių… – subarė save. – Prasilakusį vyrą išvariau… Vaikas yra vaikas – neišvarysi savo kūno ir kraujo… Sąžinė kirbėdama grauš… Anądien Aneliukė, ta kur už Martyno išėjus, sakė, kad gydyti vežčiau. Buvau išvežus… Jokios rodos… Pabuvo tris mėnesius… Grįžęs iš pradžių negėrė… Paskui pamažu pamažu, po stiklinę, po kitą ir vėl įsivažiavo… Kai įklimpsta, nebegali sustoti… Į žmogų nebepanašus, jovalu virtęs… Toks vyras, o visai be valios – kaip mazgotė… Toj peklynėj išsunkia, išgręžia ir išmeta lauk, kai pradeda kabinėtis prie sugėrovų… Alutis kišenes iškrato… Taip visą invalido pensijėlę per kelias dienas… Kaip į kiaurą maišą… O paskui draugai vaišina… Taip ir sukasi ratas lyg pragare jau ne vienerius metus…“

Jau atsikėlė. Valgyti neprašė. Kažko spintelėje ieškojo. Gal trynimų spirito.
„Kiek laiko nesiskutęs? Iš kur toks nevalyvumas?.. – neapleido motinos įkyrios mintys. – Nė vieno tokio giminėj nebuvo… Į ką jis atsigimė?.. Nei senelis Adomas, nei vyro tėvas nenugriūdavo be sąmonės… Išgerdavo, negali sakyti, kad visai sausai gyveno… Bet kad šitaip… be saiko kasdien tai jau ne… Nė minties tokios nebuvo… Gal į tėvą visas…“
Sutrinksėjo durys. Išėjo… vėl į tą peklynę.

„Tik mergelei gyvenimas nusisekė… Protingą vyrą gavo… Priebėgą gal senatvėj turėsiu… Bet aš ją ir puošdavau… Kaip įmanydama už paskutinius pinigus… Kaip lėlė augo… Graži kaip iš pieno plaukusi išsistiebė, amato pramoko… Kirpėja dirba… Susitvarko, pasidažo – spritni tokia atrodo… Ir liežuvėlį smailą turi… Vyrą aplink pirštą vynioja… Nors ir jis ne iš kelmo spirtas… Savo verslą įsitaisė – mašinas remontuoja… Po užsienius važinėja… Dirba abu, netingi – nemiega kaip kiti iki vidurdienio… Nuo ankstumos ant kojų, užtat ir turi… Sakytum aitvaras neša… Namus pasistatė… Ne namus, o rūmus… Nuvažiavusiai kojos nedrąsu pastatyti – baisu paslysti, dulkių prinešti… Tarnaitę turi… Ateinančią… Bet vis tiek nelabai jaukus toks blizgesys, tokia švarybė… Nepratus aš prie tokios prabangos… Ji man svetima… Blogai, kad pavyduolių gyva pekla… Vis naudos išpešti sau stengiasi… Visokių būdų kaip pinigą ištraukti prasimano… Padejuoja kartais mergelė kantrybės pristigusi… Kartą iš jų miegamojo pokalbį girdėjau… Būčiau nė nežinojusi, neišmanau tokių reikalų… Nė nenuvokiau, kad taip galėtų būti… Reikia mokėti suktis, priešų neprisiauginti… Po to karto baisoka pas juos, ale vis tiek važiuoju, kad širdis nuo pijoko atsigautų, užsimirščiau nors kiek… Palieku vieną bijodama, kad čiulpikai namų neišneštų, plikų sienų nerasčiau… Taip ir gyvenu… Ir pas normaliai gyvenančius, ir nusilakusio baisu… Ot, laikai atėjo… Abu vienodai auginau, vienodai žiūrėjau… Į mokslus leidau… Vienam jie nelipo, kita amato išmoko ir gyvena geriau kaip visi… Ką dar čia bepridursi… Kad šitas taip gyvenęs būtų… Rodos, neblogai buvo pradėjęs… Kol laisvas nuo tos bjaurasties dar buvo, vis laikėsi… Nežinau net kada tas viskas kaip vanduo paplūdo ir nebesuturėsi… Ale, kai pasiuto per gerklę viską leisti nesustodamas, užtrūko gyvenimas kaip sausai bergždžia karvė – tampyk netampęs, o pieno nė lašo… “

Žiūriu pro langą, jau pareina, vos kojas vilkdamas, visas pajuodęs. Įslinko į priemenę, kažko stoviniuoja, gal jaučia, kad pasitiksiu su šluota ar apibambėsiu… Krebždena duris, sunkiai pataiko atidaryti – rankos dreba… Jau keverziodamas ropščiasi per slenkstį kaip mažas būdamas, dar vaikščioti neišmokęs risdavosi… 
– Ar ir vėl akis apsipylęs? Kiek prašiau – negerk!
– …
– Ar tu mane girdi, nevidone?! Kad tu prasmegtum!
– Ne iš ge-ro, mamut…
– Sveikatą padėsi. Kai bus blogai, ko prisišauksiu…
– Už savus, mamut…
– Save pribaigsi… paskui – mane…
– Nepyk…
– Išvažiuoju pas dukterį, žinokis…
– … 
– Raktų nepaliksiu… Namų nerasiu per girtuoklius… Priemenėj pamečiau skudurą.
– Gerai, mamut, gerai…

„Autobusas supa, jau būčiau ir užmigus, bet reikia budrauti, kad kas neapvogtų… Iškratys kišenes ir ką veiksiu mieste… Nė anūkams lauktuvėms neliks… Didžioji jau į panas taiko… Kaip iš akies į mane… Tik dalios neduokdie tokios kaip mano… Aš jau sena… man kas… O ji šiemet vidurinę baigė, tekėti ruošiasi… Noriu dukrai padėti vestuvėms pasirengti… Reikia kraitį sužiūrėti… Nors dabar tas ne madoj, bet kaipgi taip be nieko už vyro išleisi… Patalynę apmezgiau, dabar reikia mezginius prisiūti… Mašiną žentas nupirko… Anūkę siūti pamokiau, siuvinėti… Dabar tas vėl madoj… Man tai senamadiškai atrodo… Tik jeigu madoj, tegu… Supirkom abi su dukteria patalus pradžiai… Jo tėvai butą nupirkę… Tegu gyvena ir tegu mokosi, iš karto vaikais neapsikrauna… Suspės to gero… Tegu nevargsta kaip aš… Kad į mane gyvenimas nenusektų… Kaip sakoma į trečią kartą nueina… Tokios saldybės kaip mano – nelinkiu… Abu jauni, gražūs… Vaikis iš geros šeimos… Gal nepaveldėjo anūkėlė senelio įpročio… Dabar ir moterys, būna, šunim šėko pjaut nueina… Oi, kaip to bijau… Gal Dievas duos nebus blogumo… Meldžiuosi kasvakar ir mišias užpirkau… Prie Šventos Mergelės Marijos altoriaus visas praklūpojau… Ir sekmadieniais prie jos vis meldžiuosi… Apsaugok nuo pikto, Dievo Motina sopulingoji, užtarytoja visų ant svieto vargstančių žmonelių ir manęs vargdienės, gyvenimo ujamos, skriaudomis ir vargais aptekusios… Tėvelių nebeturiu, nebėr kam pasiguosti… Tik prie tavo vienos kojų savo bėdas dėdama, gyvenu viltimi, kad pavargusią galvą priglausi, kad rasiu užuojautą ir atilsį sielos prie tavęs, Švenčiausioji… Per Amžius Amžinuosius… Amen…
Va ir atvažiavau… Kaip čia nejučia ėmiau poteriauti… Ne iš gero gyvenimo aš taip… Stotelė kaip tik ties jų namu… Miestas nedidelis… O ir anūkėlė manęs laukia… Gal jos vaikelius reiks žiūrėti… Dar visai nenusenau… Pajėgsiu… Nors ką žinai, kiek dar prie tokių bėdų trauksiu… Pribaigs mane tas nevidonas kol anūkaičių sulauksiu… Gal jau nebeteks… Ko aš čia graudinuosi?.. Kaip bus taip…“

Rytais dar šalena. Naktį labai šalta. Prabudęs užsikosėjo. Kažkas šiltas kliūstelėjo iš burnos.
„Ant plikos žemės susirgsiu ir nusibaigsiu… Gal taip ir geriau… Kam aš reikalingas?.. “ – giliai dar ruseno mintis.
Perbraukė ranka lūpas – kraujas:
„Artinasi galas… Kosėsiu, kosėsiu ir bus amen…“
Atsikėlė. Pravėręs duris, stojosi ant laiptelio ir… griuvo…

***
– Žinai, kaimynėle, kur tai matyta, tikra motina vieną nusibaigti paliko… Kai jau numirė, į kambarį įnešė, gėlių pripirko, glosto ir verkia…
– Ir aš nesuprantu… Gyvam lovos gailėjo…
– Lemtį nuskyrė… savam vaikui…
– Taigi… Motinos valia pasmerktis…
– Ar tos ašaros tikros?..                                                       2003-2004

2004-07-17 08:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 11 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2004-09-01 20:51
maksas
Kūrinys man nepatiko, bet Darrkos kometaras tiesiog sužavėjo- tikras kvailystės ir neraštingumo perlas:D
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-21 13:03
Toras su kūju Mjolniru
Vajėzau, nykiau už Žemaitę! Nemaniau, kad tai įmanoma, ponia, tad keliu kepurę. Tik va kodėl jus stebina, kad šitas 'nykiosios buities realizmo' produktas nepatinka jaunimui? Ghy, nuo jauno žmogaus, kuriam tokia burbeklynė prie širdies, bėgčiau kaip vampyras nuo česnako.
Balų nerašysiu, kad negilinčiau paranojos. Beje, svetimžodį 'specialiai' labai gerai pakeičia liet. žodis 'tyčia'.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-19 16:45
Nyarlathotep
Jūsų komentaro pirmame sakinyje yra nesuderinti linksniai, gerbiama Pranciška. Laidokas - leistinas žodis, nors reiškia šiek tiek kitokį žmogų negu sunus - išdykelį, nenaudelį, patvirkelį (didysis lietuvių kalbos žodynas). Turbūt norėjot pasakyti - pijokas (alkoholikas).
Nemanote, kad du nesusitarę žmonės gali turėti panašią nuomonę apie šį darbą ?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-19 13:17
Reinik
Regina, juk tai tiesiog tokia tipiška istorija. Na neįdomu ir nepyk dėl to, kad ir tiems visiems kritikams neįdomu. Juk dažna kaimo moterėlė nugyvena šitaip gyvenimą... O čia aplamai norisi kažko šviesaus ir gero, nemėgta žmonės neigiamų emocijų ir verkšlenimų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-19 09:44
Laukinė Piliakalnio Radasta
Žinau, kad susitarus dviem čia pasisakiusiems tyčia mušami balai, tyčia rašomos nesąmonės. Rašoma su baisiomis gramatikos klaidomis, o vaidinama labai aukšto lygio kritikai. Apie turinio ar temos bei užmanymo suvokimą nė mažiausio supratimo. Primetami minčių nusirašymai nuo Maironio, matyt, to Maironio nė neskaičius, apie jį, kaip sakoma liaudies, girdėjus kažkur varpais skambinus. Siūlymas keisti laidoką į išdykėlį yra akivaizdžiausia nesąmonė, kokią gali sugalvoti mokinukas, praradantis gimtosios kalbos jausmą. Nesuvokiama, kaip mąsto ar pati su savimi kalbasi kaimo moteris. Ir skyryba specialiai tokia, daugtaškiai, kad būtų aišku, juk tai,  kalbant kritikos terminais, pasąmonės srautas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-17 12:53
Nyarlathotep
Kaip pastebėjo Darrrka, pagraudenimai  nemotyvuoti. Tai graudena į ką atsigimė, tai graudena, kad ir vyras toks buvo, o ir senelis stikliuką pakeldavo.

"Didžioji jau į panas taiko… Kaip iš akies į mane…" T.y. spjaudosi praeinant vaikinams? Na, aišku, kodėl dėl jos vyras galvą pametė jaunystėje.

Ironiška pradžia, perskaičius pabaigą: „Dabar tik gegučių priviso, vaikelius išmėto… Tikra motina taip neišdrįs… Širdis sustotų – Dievas nubaustų tokią netikšą…“

Moteriškė ginasi kaip Paksas - ne aš kalta, o aplinka: jaunystėje įžeidinėtas vyras alkoholikas  ją išvaręs, vaikas girtuoklis, etc.  Bet vaiką auklėjo ji pati, vyras neprisiėmė atsakomybės. Va ir turėjo ką išauklėjo. Nors šiaip - situacija pažįstama ir nelabai įdomi. Aišku, liūdna, kai motina turi šauktis sūnaus pijoko, o ne dukros, gyvenančios mieste.

Puikiai perteiktas vaiko atsigimimas į abu tėvus: tėvo alkoholizmas susipynęs su motinos silpnavališkumu ir nuolankumu atslinkus problemoms.

Per daug daugtaškių. Daugtaškiai naudotini tada, kai tikrai jų reikia.

“savo vaikystės lovą” negeras vyriškis, iš vaikystės lovą atėmė.

Vangiai aprašytas maždaug 40 metų laikotarpis nuo antro vaiko gimimo iki dabar (t.y. anūkė jau užaugus). Paminimi tik mokslai, o toliau – prabėgom. Nejau buvo rojus? Kaip tik tuo metu ir formavosi sūnaus charakteris. Nejaugi tas laikotarpis neturi įtakos sūnaus likimui?

Palyginkite : „Šlitinėjimas patamsyje: su vištom kelia, su vištom gula prisisiurbęs tos smarvės.“,“ Dirba abu, netingi – nemiega kaip kiti iki vidurdienio… Nuo ankstumos ant kojų, užtat ir turi… Sakytum aitvaras neša…“, „Ir mamelės dalis ne geresnė buvo… Su tamsa kėlė, su tamsa gulė…“ tas pats faktas skirtingiems žmonėms pateikiamas kaip teigiamas ir neigiamas dalykas.

„Vis jis man bjaurus rodėsi…“  ir „O mano gražuolis jau su kitom uliojo…“

Ir panašiai.

Būtų neblogas tekstukas, jei ne daugtaškiai ir tie prieštaravimai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-17 11:18
Darrrka
"Vyras nepavyko"

taip reikštis negalima.

"Nebuvo giminėj tokių laidokų…"

autorius pats sako, kad tėvas(vyras) "nepavyko", o paskui jau giminėj nebuvo "laidokų" :)

Beje žodis "laidokas" nebevartotinas - derėtų jį pakeisti kitu - "išdykėlis".

"kryžiumi gulsiu"

nuo Maironio frazė nuvokta :]

"Kiek galima šitaip?!."

taškas negali būti vienas šalia klaustuko iš šauktuko.


Toliau skaityti net nenoriu... nes šį gabaliuką, jei neklystu jau esu skaičiusi "XXI amžiuje". Trumpai tariant viso labo elementariai logikai nepasiduodantis tekstukas. Su banaliais paverkšlenimais. Kaip autoriai būdinga neva žiūrint per ypatingai skaidrios moralės akinėlius.

Dar vienas pastebėjimas - tūkstančiai daugtaškių šiame tekste ir apskritai prasmės nepriduoda, kad ir kaip autorė to norėtų.

Visas tekstas vienas didelis paverkšlenimas, neturintis meninės vertės.

Iš viso perskaitęs tokį tekstą tik gailiesi, jog iš viso jį skaitei.

Ir neskaitant to, jog prirašyta tikrai daug vertinu ne teksto apimti rašyko mąstais, o kokybę.

/
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2004-07-17 08:42
Vėjarodė
Skaudžios realybės paveikslėlis meniniame rėme. Meniškai nutapytas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą