Lietaus keleivis

Tyliai už lango alsuoja smiltelė,
šypsosi vakaras bitei kleve,
langas manasis jau žiovauja, kelią
stebi atlaidžiai, svečių juk nėra,
ir neateis, nes vėlu, nes nelaukėm,
debesys merkias, pažyra lietus,
plunksna užsnūsta tuše, tik su kaukėm
budi dar raktai, tik jie neužsnūs.
Lauko gėlė pakelėj sulinguoja,
žingsniai ataidi iš lėto šlapi,
apšniukštinėja takelį, sustoja,
rimsta ir laukia, galvoja, savy
slepia kažką, kuo galbūt netikėjom.
Langas pramerkia mieguistas akis
ir susimąsto, tik tyliai, prieš vėją,
jeigu paklausi, gal net atsakys,
lyja toli ir arti, ir tarp slėnių
kaupias mažyčiai upelių delnai,
išlenda iš už kalvelės ir mėnuo,
žybčioja akys - nejau pažinai?
Langas nustebęs sumirksi blakstienom,
tušas su plunksna bendrauja karštai,
tiktai tapetai, parimę ant sienų
laukia naujienų - juk kaip įprastai
žino visi ir visur, kam ko reikia.

Žvilgsnis už lango tik veriančiai tyli,
veriasi durys, įleidžia, nepeikia,
nepriekaištauja, nešaukia.
Nes