Ad astra V

Guliu aš nušienautoj pievoj
ir filosofiškai bitutės klausiu:
- Kaip troškulį malšino ievos?
- Ką nešėsi adomai pas Švenčiausiąjį?

Pakrapštė dobilėliais kaktą,
pauostė, išlenkė nektaro gramą:
- Praversiu tavo kataraktą,
nupiešiu rojaus baro panoramą.

- Seniai, kai dar nebuvo kamščių,
žaidimo rojaus „O tam davė litą“,
kai Dievo žodžiai buvo ramsčiais,
nedygo runkeliai ir net elitas.

Tada lygiausi tarp lygiausių
svaiginosi kaip aš - žolės nektaru.
Grąžos negaudavo į ausį
ir neidavo ryte parduoti taros.

Aplink žiedai, o aš dar gyvas.
Gal rojuje guliu mintyse klausiu?
Apsvaigo mano objektyvas.
- Aš laiminu visus! Esu Švenčiausiasis!