Laiškai iš malūno

Labas, mielas pusbroli.

Tu jau sunerimai, kur aš prapuoliau. Juk pusę metų nedaviau apie save jokios žinios, o gal ir ilgiau. Nedovanotinas aplaidumas, deja, bet žmonėms tas, pastebėjau, nutinka. Ypač tai būdinga renkamiems žmogeliams - po rinkimų  staiga lyg perkūno trenkti viską, ką žadėjo, ir tuos, kuriems žadėjo, pamiršta.
Kažkas panašaus ir su manim nutiko, nors ir niekur renkamas nebuvau. Tiesiog, rodos, įkritau į kažkokią nesvarumo būseną arba užmigau giliu žiemos miegu, kaip kokia persisotinusi medumi meška, arba letargas neaiškus suėmė, taip ir pradūmojau atmerktomis akimis; viską, kas vyko regėjau, bet  dalyvauti, įsijungti į veiksmą arba, kaip dabar madinga sakyti, į procesą nesugebėjau, tiksliau nenorėjau ir negalėjau, ne, netikslu sakyti norėjau galėjau, tiesiog viskas vyko, o aš išsižiojęs sekiau akimis, kaip nevisprotis. Gal gi visumoj toks ir buvau. Visi mes  kartais tampame pamišėliais, pametame galvas ir elgiamės netradiciškai.
Nors iš tikrųjų aš laukiau. Laukiau laimingos pabaigos, po to jau bet kokios, kad tik greičiau baigtųsi; laukiau lietaus, vėliau laukiau, kada jis baigsis, laukiau rinkimų, futbolo, naujos mašinos, laukiau atšilimo ir viso kito, tik laukiau ir laukiau. Ir viskas vyko prieš mane, tartum kultūrnamyje mūsų sename sėdėčiau ir  filmą meninį, kaip anais laikais, saulėgrąžas ant priekyje sėdinčių senučių spjaudydami, kad žiūrėdavome -  aukštieji teismai su savo neperkandama paprastam žmogui žodžių ekvilibristika ir savo juokdariais praėjo, valdovų virtimai ir apsinuoginimai vieši prabildėjo, žemyno išsiplėtimas, palydėtas fejerverkų ir dainuškų, per naktį kaip iliuzijonisto lazdele mostelėjus prieš mano akis praėjo. Nors teisybės dėlei turiu pasakyti, kad šį didžiai reikšmingą cirko numerį tiesiogine prasme sąmoningai pramiegojau, galbūt vienintelis mūsų malūnkaimyje, o gal ir visame krašte, visada, kaip žinai, vengiu bandos ir vertinu individualumą.
Po to ir futbolas labai greitai ir labai neįtikėtinais rezultatais praskriejo. Ir dar kažkiek laukiau kažko. Ko - nežinau.
Nors bus dar ir Atėnai, ir dabar vėl aktualijos mūsų politiniame skliaute tapo nepakartojamas freskas, ir atšilimas ilgai lauktas pagaliau atėjo, supratau, kad turiu tik save, savo mintis, savo jausmus, gyvastį savo ir visa, kas artimai su manimi siejasi, tetulė, tu Teodorai ir malūnas, amžinasis senelio malūnas, senelio dvasia jo sparnų mostuose ir padangė, visada gimtoji padangė, bekraštė dangaus žydrynė. Visa kita - tuštybių tuštybė.
Visada tavo Hektoras