Nusviesčiau savo kryžių

Nusviesčiau aš į dangų savo vargo kryžių,     
bet nesulaukiu vėjo palankios krypties. 
Tai stoviu kaimo kryžkelėje. Be Avyžiaus.
Be Pauliaus Širvio plakto dalgio ant peties.

Aš nesėtų rugių žydėjimą nupjaunu.
Viliuos, kad mano bičių duona sužydės.
Gal būt, paseks baladę man Kukutis jaunas
ir purpurinis vakaras į mane suvarvės.

Veriu aš kryžkelėj vilkų dantų karolius
ir iltis paliktas prabėgusių toli šernų.
Po vasaros dangum kaltes atleidžiu broliams.
Seses pas Sluckį lipti laiptais vadinu.

Vėlu. Sodybos ištuštėjo. Buvo metas,
kai kraujo rožės pražydėdavo tamsoj.
Raudonmedžiu į rojų iškeliavo gretos,
nespėjusios paženklinti melu tiesos.

Nusviesiu į padangę kryžių savo sunkų
Prisiklijuosiu kūdikystės albume.
Tegul akimirka kelias vaikystes trunka
ir laikrodžiai  akli nugrimsta Nemune.