Per skardžio nuolaužą,
urvinių kregždžių laisvę,
ir laikinumo siūlą plonelytį,
gyvasties angelas pakels
į būtį- virpuliu aplytą.
Poetinė dvasia tarsi koralai.
Aisčio eilėse mėlyni šilai išsivadavę.
Koplytstulpis padangę remia.
Gimtos žemelės pašauktas,
poete, it sakalas grįžai pas ją:
lengvą,
savą,
amžiną meilėje.