Miesto kronika (1)

Gyvenom keturiese viename devynaukštyje. Galėjome gyventi ir keturiuose devynaukščiuose, galėjome gyventi aštuoniuose; galėjom gyventi atskiruose kvartaluose. Vistiek gyvenome tik keturiese šitame mieste. Mes turėjome visą miesto elektrą, turejome pilnus miesto vandens rezervuarus.
Kartais sėsdavome į bet kurį gatvėje tebestovintį automobilį ir važiuodavome tol, kol neatsiremdavome į milžinišką betoninę sieną. Per penketą metų išsiaiškinome, kad ji juosia visą miestą ir yra visiškai vientisa. Keturiese išvažinėjome visas ištuštėjusias gatves, ieškodami kitų tokių, kaip mes. Radome tik lavonus, supuvusius savo lovose. Pradžioje lavonų buvo ir gatvėse, bet varnos ir žiurkės juos ištampė ir surijo. Paskui visos gatvės buvo nuklotos graužikų ir paukščių kūnais. Po poros dienų dingo ir tie, ir iš kanalizacijos angų kartais pasigirsdavo kažkas panašaus į urzgimą ar riaugėjimą. Tada mes ir apsigyvenome viename name, per porą dienų išrinkę namo duris, ir vietoje jų įstatę dvigubas “šarvo” duris. Kitą dieną, dėl viso pikto, apsilankėme ginklų parduotuvėje. Negali buti per saugus.

---

Sapnavau pradžią. Nežmonišką turboreaktyvinių variklių kauksmą, drebančią žemę, kaukiančias sirenas, gatvėje krentančius žmones, kareiviškus sunkvežimius, kolonomis nemažu greičiu traukiančius per miestą - viskas susilieję į vientisą pilką masę; Lyg pro ruką matau kareivišką batą, spardantį mano kepenis, ir girdžiu kažkieno balsą, sakantį “Palik jį, jis vistiek jau lavonas”. Tamsa apgaubia mano akis ir aš pasineriu i nebūtį.
Atsipeikėju sėdėdamas prie išdaužto kiosko lango. Aplinkui išsibarstytos šukės ir cigarečių pakeliai. Vienas iš jų - mano rankoje. Burnoje cigaretė, kurią bandau pridegti, žiebtuvelį laikydamas atvirkščiai.
- Sveikas, chuligane, - išgirstu už nugaros. - Mano vardas Antanas. Man iš kaires Justas, o tas veikėjas, kuris už manęs peiliu valosi panages - Ignas.
- Sveikas... - atsakau net neatsisukdamas. - mano vardas...
Taip viskas ir prasidėjo. Aš niekada neklausiau jų, kas jie buvo prieš visą šitą velniavą, jie neklausė manes. Mes buvome gyvi, ir tas buvo svarbiausia.
Kita vertus, net jeigu jie manęs būtų paklausę, kas aš buvau prieš šitą pragarą, aš nebūčiau atsakęs - aš neatsiminiau.

---

Vakarais mėgdavau išlipti ant stogo, atsisėsti į fotelį, stovintį po mano paties suręsta pašiūre, atsidaryti iki 20.. metų galiojančią alaus skardinę, ir žiūrėti į besileidžiančią saulę. Tyloje paskendęs miestas automatiškai užžiebdavo rausvus savo žibintus, gatvėse geltonai pradėdavo mirksėti šviesoforai, kai kuriuose namuose pačios užsidegdavo šviesos, ir man atrodydavo, kad miestas vėl atgyja. Man atrodydavo, kad tolumoje girdžiu automobilių gaudesį, kai girdėdavau tik vėjo švilpimą ištuštėjusių miesto gamyklų bokštuose, man atrodydavo, kad girdžiu žingsnius, kai vėjas ridendavo tuščias skardines, būdavau įsitikinęs, kad girdžiu žmonių kalbą, kai iš tiesų tik apleisti kranai girgždėdavo vakaro tyloje.
Už nugaros kosteldavo Antanas. Prisidegęs cigaretę, jis tyliai žiūrėdavo į sieną gaubiančią miglą ir dažnai manęs paklausdavo:
- Kaip manai, kas ten, už jos?
- Galbūt žmonės, - neužtikrintai atsakydavau, - tokie kaip aš, ar kaip tu, ar kaip Ignas...
Jis išpūsdavo paskutinį dūmą ir nusviesdavo nuorūką žemyn.
- O jeigu ne žmonės? Jeigu ten ne visai žmonės?
- O jeigu ten išvis nieko nėra? Tik apleisti pastatai ir eižėjantys nuo laiko keliai? Kas tada? - klausdavau, bet jis tik gūžteldavo pečiais ir atidaręs stogo duris nusileisdavo žemyn, į laiptinę. Aš likdavau stovėti ant stogo, staiga atšalęs vėjas žnaibydavo mano veidą, ir kažkur, giliai širdyje, aš jaučiau, kad labai norėčiau, kad už sienos nebūtų nieko.
O pasamonė man kuždėjo, kad žmonių už sienos iš tiesų nebėra.

---
(pirmos dalies pabaiga - ar tęsti - spręskite Jūs)