Legendos tęsinys — 12

12. Dvaro arklidėje

Mergaitės niekam iš dvariškių nedrįso Pranio rodyti ir nuvedė jį tiesiai į arklidę, kur buvo įruoštas kambarėlis arklininkui. Angelina tuoj nubėgo pas dvaro sodininką, kuris buvo jai palankus, ir ji žinojo jį esant geraširdį ir mielą senuką. Ji nuo pat mažens daug apie ką su juo buvo kalbėjusi ir tikėjo, kad jis niekam nieko nesakys ir, kaip galėdamas, padės šitam nelaimingam ir jos dabar globojamam žmogui.
Jurgis (toks buvo sodininko vardas), metęs į šoną darželio ežios tvarkymą, atskubėjo į arklidę ir pamatęs ant pilvo gulintį, bemaž visai ugnyje iškepusį ir vandeny išmirkusį, bet dar gyvą žmogų, suplojo delnais ir, iš netikėtumo aiktelėjęs, nusigręžė į šoną. Bet tuoj pat, pabudęs širdy gailesčio ir savigarbos jausmas, privertė jį prieiti prie Pranio, atidžiau apžiūrėti jį ir pagalvoti, ką jis galėtų daryti, kaip jam padėti. Juolab, kad šiuo nudegėliu taip rūpinosi malonioji dvaro panelytė Angelina. Už jo pečių buvo susispietusios ir, tarsi pavojau signalą išgirdę, savaitiniai viščiukai, nuščiuvusios, ir visos kitos dvaro viešnios.
Jurgis per savo amžių ne tik tvarkė sodą, bet domėjosi ir rinko nuostabiąsias gydomąsias žoleles. Arklininkas Petras, kai atsitikdavo kokia nelaimė su kumele ar eržilu, bėgdavo ne pas gyvulių daktarą, o pas Jurgį. Ir Jurgio globojamas, žolelių nuoviro pagėręs, gyvulys, po savaitės jau būdavo sveikas.
Padėdavo savo žolelėmis sodininkas ir baudžiauninkams, ir kitiems dvaro žmonėms. Angelinos pasirinkimas buvo ne atsitiktinis. Ji žinojo geras Jurgio rankas ir šviesų protą. Bet ji labai sunerimo, kai Jurgis, pamatęs apdegėlį, taip graudžiai aiktelėjo ir nusisuko.
— Ā jau vėsks, a ni tamista nebgaliesi anuo išgelbietė? — ūmai, suspaudusi rankas ir skausmingai atsidusdama, paklausė ji.
— A begal kas sudaigintė ugnie iškepta bulvė? — į klausimą klausimu atsakė sodininkas.
Jurgio užnugary susispietusios mergaitės iš nuostabos tyliai sušniokštė, o Angelinos akyse pasirodė toks skausmas, kad sodininkas nedelsdamas turėjo pasitaisyti ir savo žodžiais uždegti nors ir neryškią vilties kibirkštėlę:
— Kuo margam pasaulie nebūn? So Dėiva pagalbo ivīkst ė ne tokiū stebūklu. Kėik begaliedams, aš jimsious anam padietė. Tam rēks daug vištas ė zoikė taukų. Meiliuosės mona panelės, — atsigręžė sodininkas į mergaites, — ka grīšite nomėi, ėiškuokėt ė, kamė tik radosės, tū rėibalū, vėn siūskėt mon... Jug patės matuot, kuokius Aduoma laukus reikies mon apteptė... Ė ne vėina karta...
Paskui, palikę leisgyvį Pranį gulėti lentinėje lovoje, visi išėjo į arklidę ir sutarė apie apdegusį Pranį kol kas niekam nieko nesakyti.
— Jē kas nuors atsėtėks, ė mona tievā sožėnuotom, — visiems girdint pasižadėjo Angelina, — vėsa kaltė ont sava petiū prisėjimsio aš vėina pati. Diel tuo ni vėns nenukėntiesėt...
— Jē kartās če anam nebelėkto vėitas, — ryžtingai pasisiūlė Alberta, — mon atruoda, ka ons galies prisėglaustė mūsa dvarė. Aš, neišdoudama mūsa paslaptėis, pasėrokousio su sava artėmāsēs...
— Nuorintās Iguoris ė īr pažadėjės duovėnuotė anam laisvė, bet ni ons nieka netor žėnuotė aple tou žmuogo. Tik toukart mes galem drousē jimtėis anou gelbietė... — perspėjo Jurgis mergaites apie tvyrantį virš jų rimtą pavojų.
Tą pačią dieną susėdusios palivarko sodo pavėsinėje, mergaitės rinko Praniui naują pavardę:
— Sudarīkem anou iš pėrmūju sosėtėkėma žuodiu, — siūlė Liudvika.
— A ėkrā?.. Vo kuokėi anėi bova? — klausė kuone choru.
— Aš, pamatiusi anou ondėnie, pmėslėjau, ka plauk šou, ė sošokau — „Šou“, — prisipažino Alberta.
— No, jau nē, šonio anuo nevadinsem... — nesutiko Angelina.
— Vo aš sošokau „Pagis“! — įsiterpė Vincenta.
— Išēt: „Šuopagis“. Vo gal ė lai būn tuoki anuo pavardie?
— Če jau išēt vėsā neprastā, — nebeprieštaravo nė Angelina, — lai anuo pavardie būn „Šopaga“.
Taip apdegusysis vaikinas, kad pavardė niekam negalėtų sukelti jokių įtarimų, sodo pavėsinėje buvo pakrikštytas Praniu Šopaga.