Atvilnija aukštyn kildama
Giesmė iš daugybės lūpų:
Džiugesys virpant žodžiams erdvėj
Virsta medžių tyliu šnarėjimu,
Šiurpesiu lapų, šnabždančių paslaptis,
Vasarą per šienapjūtę patirtas…
Nusileidžia giesmė ir pasklinda
Žemės rūkais lyg laumės sijonais,
Lyg varpo gausmu, aidinčiu per lauką
Iki sodybos tylios vienatvės
Į užgultą vienišos senutės ausį…
Atvilnija giesmė angelų iš vaikystės
Sapnų ir tylios maldos palaimos,
Apgaubusios mėnesiena sodo medžius,
Kai šešėliai, šakomis susikibę,
Vaikšto jutimų gelmėj ar minčių labirinte,
Nugrimzdę į gelmę didžios paslapties…
Skaidrus pirmutinis saulės akordas,
Paukščių sparnų atsargus šnaresys,
Diriguojantis vėjo staigus judesys –
Ir vilnija atgal į nežinomą aukštį giesmė,
Lydima ilgesingai tylios gamtos dermės,
Angelų lūpomis aidėdama erdvėmis…
2004