Žalmargutės įtaka karžygių gyvenime  arba  Kaip aš sulieknėjau

EPS. Ar žinote, kas tai? Ne, ne Ekscentriškų Pensininkų Sąjunga. Ir net ne Etiopijos Princo Sandėliukas. Klausykite atidžiai, tai – Elitinis Poezijos Sodas. Klasiška vieta. Sako, iki ten veda debesėlių laiptai, o viduje... O, tikra palaima. Tai štai, vienas mano mažylis, dar neapsiplunksnavęs eilėraštukas paspruko iš darželio – lopšelio, ir nusliūkino iki išgirtojo sodo. Ir ką jūs manote? Sugniuždė jį ten, vargšelį. Grįžo visas susigraudinęs ir įžeistas. Pasirodo, tie elitiniai išpuikėliai siaubingai bijo kritikos, todėl prie vartų pasistatė sargybą. O ši apšniukštinėjo mažutį iš visų pusių ir pareiškė, kad tokių į vidų neįleidžia. Manasis, žinote, karšto būdo, į mane panašus, susinervino ir vis tiek bandė į vidų patekti. O tada tie laukiniai pagrasino šausiantys, jei nepasitrauks. Kas jam beliko, ir pasitraukė mažutėlis. Bet žinote, šitaip palikti negalima. Ilgai galvojau ir nusprendžiau taip: gerai, mielieji, jei bijote kritikos, parodysiu aš jums kritiką!
    Išdidžiai atmečiau plaukus ir nužygiavau palėpės link. Deja, pakelyje pasipainiojo dar išdidžiau stovinti kėdė ir aš, aišku, išsidrėbiau. Nieko tokio, oriai nusipurčiau dulkes ir atlapojau duris. O, mielieji.. Eilėraščio apie ginklo brolius, kaip tik sliūkinusio pro šalį, tik akys sublizgo... Na taip, vaizdelis tikrai buvo neblogas. Matote, turiu pusbrolį Kritikos šalyje, ir jis pas mane slėpėsi, kai jį gaudė agentas 00156. Nežinau, kodėl, bet nei man rūpėjo. O pusbrolis, sprukdamas namo, paliko visus savo ginklus. Todėl palėpė atrodė įspūdingai.
    Ryžtingai įėjau vidun ir užtrenkiau duris. “Nėra čia ko vėpsoti, gražios merginos nematę? ” – šūktelėjau keliems smalsuoliams, taip pat sliūkinusiems pro šalį. Ramiai atsikvėpiau ir atsiraitojau rankoves. Laukė ilgas darbas, reikėjo nublizginti šarvus, nušveisti rūdis nuo kardo... Kai viskas aplink žvilgėjo, net voras palubėje buvo nupraustas ir sušukuotas (nors, įtariu, taip ir nesuprato, kaip čia jam taip nutiko), atėjo metas apsiginkluoti.
Šiaip ne taip užsidėjau šarvus, o sunkūs, bjaurybės! Oi, atsiprašau. Ne bjaurybės, juk gins mane nuo sargybos. Gerai, gerai, atsiprašiau jau, kam čia raukytis? Tada užsivilkau savo vasarinę suknelę, kad  nesimatytų šarvų, užsijuosiau (tiesa, tik iš septinto karto) kardą, bet ilgą ilgą, kokių dviejų metrų kaip nieko! Pabandžiau jį ištraukti, bet labai jau neramus buvo, niekaip rankoje nenulaikiau. Na, nesvarbu. Kaip nors. Dar užsijuosiau tris durklus, medžioklinį peilį ir keturis kinžalus. Po to, kai pažiūrėjau į veidrodį, kinžalus nusprendžiau palikti namie. Labai jau storina. Taip, nepamirškime pasiimti lanko, strėlinės.. Šituo tai moku naudotis, pusbrolis pamokė. Dar skydas, kirvukas... Ir ietis, kur ietis?
    Taigi po ilgo ir ganėtinai sudėtingo proceso buvau apsiginklavusi iki dantų ir blakstienų galiukų. Susiradau spintoje apsiaustą ir užsisiaučiau, kad negąsdinčiau praeivių. Bet ne ką pelniau – apsiaustas lanko, ieties ir kirvuko nepaslėpė, o kur dar barškėjimas einant... Nors visgi  gal kirvuką ir skydą paliksiu namie. Taip, bus geriau. O gal kas matėte strėles? A, dėkui, štai jos. Pagamintos iš Criticum Lirata, tik pas mano pusbrolį toks krūmas auga. Taip, galime eiti.
    Dabar svarbiausia neįkristi į griovį, nes jei įkrisiu, viskas, su tokiu svoriu neatsistosiu. Et, ir kam aš tą tortą sušveičiau? Sakė teta, sakė, kad reikia saikingiau maitintis. Va ji – tikras pavyzdys. Vien salotos ir žolė. Na, dobiliukai tokie. Visai gardūs, nors mano karvei nepatiko. Ką padarysi, dėl skonio nesiginčijama... Bet nuklydau į lankas. O į lankas klaidžioti geriau nereikia, kaip sako mano Žalmargutė, nemesk ganyklos dėl lankos! Oi, ne taip. Na, nesvarbu. Grakščiai išlipau iš dilgėlių, kurios taip pat grakščiai augo lankoje ir nuėjau keliu. Kažin, kur tas EPS? Pažvelgiau į dangų. Debesėlių nei vieno... tai kaip man jį rasti? Taip bemąstant pro šalį pradundėjo.. Tiesą sakant, net nežinau, kas, kol prasikrapščiau  akis (mat dulkių prinešė), tas kažkas jau buvo toli. Turbūt vėl koks pasiutėlis drakoniukas, kuriam ką tik nupirko mopedą. Et, na ir jaunimas šiais laikais... Žvaliai kilstelėjau galvą ir nužingsniavau taku, o prie posūkio sutikau... Ne, ne tetą. Kokia dar karvė?  Ne, mano Žalmargutė ganykloje mokė išminties jauną telyčaitę, kuri buvo tokia pasiutusi, jau tokia pasiutusi... Įsivaizduokite, vieną kartą ji.. Ką? A, taip. Taigi prie posūkio sutikau ne ką kitą, o savo nuskriaustąjį eilėraštuką. Jis man pasiūlė parodyti kelią, o aš jam pasiūlau nosinaitę. Nosinaitė buvo dėkinga priimta ir mes kartu nupėdinome link EPS.
    Artėjo vakaras, o mes vis dar ėjome. Man jau atsibodo, be to, iš paskos sekė labai pacifistiškai nusiteikęs jaunuolis ir kas penkiolika minučių šūkavo “Make love, not war! ”. O ir ginkluotė tokia sunki buvo... Tad prisėdome pakely pailsėti. Tada praūžė dar vienas dulkių kamuolys. Šį kartą tai buvo mano mielasis pusbrolis, bėgantis nuo Žalmargutės. Kai paklausiau, kas čia nutiko, paaiškėjo, kad Žalmargutė sumaišė mano brangųjį Kristoferį Johaną Nikolajų Aleksandrą Jonuką su vienu žmogumi, kuris buvo nušvilpęs iš jos visą kaugę šieno. Nors tiesą sakant, jis turėjo tam teisę, mat... Taip taip taip, čia jau kita istorija. Kai viską išsiaiškinau Žalmargutė nulingavo į ganyklą gaudyti telyčaitės, o pusbrolis paaiškino vėl besislapstąs nuo agento 00156. Kaip tik tada atėjo minėtasis agentas ir pareiškė išeinąs iš darbo. “Viskas! – šaukė jis. - Kiek galima, vaikaisi visokius padaužas, be poilsio, be miego, net be arbatos! Taip negalima! ” Kristoferis Jonukas su tuo visiškai sutiko ir pakvietė jį arbatos. O kadangi buvo mandagus, ir mane pakvietė. Arbatėlė taip viliojo, kad mes su eilėraštėliu demokratiškai nusprendėm, kad į EPS galima nueiti ir rytoj. O galim ir nenueiti, tegu sėdi sau pasipūtę ir nežino, kad mes eisim gerti arbatos! O dar prisiminiau varškės pyragą, paliktą namie ir užsiminiau apie tai pusbroliui. Šis baisiai apsidžiaugė, o aš jam užkroviau visą savo amuniciją, tegu tįsia. Visada stiprus buvo. Ir tada mes visi draugiškai nuėjome arbatėlės su varškės pyragu. Ir smagu, ir naudinga – nereiks pačiai viso sukirsti. O dar betąsant visus šituos kardus, gal penkis kilogramus numečiau! Ir tegul teta nepamokslauja, pažiūrėsim, kuri dabar lieknesnė!