Baltas vokas iš praeities

Aš visa laiką praleidau laukdamas. Užmiršau žodžius „ ištrink“, „pamiršk“, „paleisk“. Įsitvėriau į savo vienatvę, ir „donžuaniškai“ viliodamas merginas – pats niekada neįsimylėdavau. Jos visos priklausė man – papūtę lūpas laukė savo eilės prie manęs prisiglausti. Be įžadų, be priesaikų mes vieni kitus supratom: tik visada jos pravirkdavo, kai neatsakydavau į jų jausmus. O juk pažadų niekada ir nebūdavo.. ir išeidavo negrįžtamai. Kartais užklysdavo į mano namus: pasipuikuoti nauju gyvenimu – gal sukelti pavydą? Bet  prieš mane tapdavo silpnos, ir jų antrosios gyvenimo pusės virsdavo tikrai nevykėliais: nemyli vaikų, geria, negerbia. Pavydas mirdavo su pirmąja sėkla. Drąsesnės apsivydavo mano kaklą rankom, ir karštom lūpom šaldė veidą, kaklą, krūtinę. Ir aš pasiduodavau. Mane nugalėdavo gyvenimo įveiktos moterys. Naktis jau nerausdavo, o rytas jas išlydėdavo už mane. Dažnai rasdavau raštelius, kuriuose buvo užrašyti jų telefonų numeriai ir įspaustas lūpų pėdsakas. Šių laiškelių neišmesdavau – jie visi gulėjo apatiniam stalo stalčiuje. Čia dar buvo keletas ilgų laiškų, kurių jau dvidešimt metų nebuvau skaitęs. Paaugliškos svajonės nejaudino mano širdies. Prieš akis jau neišnirdavo paveikslas tos, kurią mylėjau, kuri kankino mano sielą. Buvo ir nuotraukų, bet ir jų žiūrinėti nedrįsdavau. Dabar gyvenau bejausmį gyvenimą, be gėdos ir kančios. Tamsus kabinetas, ir keletas bendradarbių įsisuko į mano viengungišką gyvenimą. Savo klaidų neskaičiuodavau – juk gyveni tik vieną kartą,  tai per mažai laiko sau graužti. Buvau ir teisėjas, ir advokatas, ir kaltinamasis.
Lijo. Nekenčiau lietaus, nors kažkada... Klaiki nuotaika užliejo visa kūną. Šlapi batai paliko pėdsakus tamsiose koridoriaus grindyse. Sulytas atsisėdau ant rašomojo stalo, ir šnabždomis bumbėjau. Pirmą kartą vienatvė atsisuko prieš mane, ir didelėm ledinėm akim žiūrėjo į mano beviltišką, sarkastišką šypseną. Paskambinau keletui draugių ir draugų. Jie susirinko. Bet visada toks skanus alus, dabar strigo gerklėje, ir jų teatrališkas juokas skandino dar į gilesnę neviltį. Pagaliau pagautas beprotybės išgrūdau juos lauk, ir suklupęs prie durų pradėjau verkti. Tai buvo ašaros. Karšti lašai, kurių šilumą jau buvau užmiršęs. Susigėdau, lyg mane kas nors staiga būtų pradėjęs stebėti. Bandžiau paaiškinti verksmo priežastį, bet paklaikusios mintys blaškėsi, ir neleido man mąstyti.
Susiradau tarp bereikšmių raštelių baltą voką. Mano rankos vėl virpėjo. Bet ką aš darau... numečiau jį atgal, ir apsisiautęs permirkusiu lietpalčiu išėjau į gatvę.
Nuleidęs galvą slinkau temstančiomis gatvėmis, kol prieš akis išvydau ją, geltonplaukę moterį raudonu apsiaustu. Su juodu skėčiu. Ji skubėjo. Sekiau paskui ją. Tarsi medžiotojas paskui auką. Ji manęs nepastebėjo, net neatsisuko. Mano sekamoji tirpo verkiančioje erdvėje, ir vėl gimdavo - man ja labiau pasivijus. Jos moteriškas siluetas gundė mane. Pagaliau jaučiausi gyvas. Ji susitiko draugę, jos apsikabino. Didžiulės žalios akys žvilgtelėjo į mane. Aš nusišypsojau, tačiau atsako negavau. Jos susikabinę nuskubėjo į kirpyklą.   
Stovėjau šaligatvio viduryje. Prieš akis išniro vaizdas: mes skubam po vienu lietsargiu. Pro mane praeina, ir vis praeina tie vaikai. Jie juokiasi, jie laimingi. Jie... jų jau dabar nėra. Yra jis, ir ji. Įdomu kur ji: ar vis dar mėgsta lietų - klausyti jo užsimerkus, ir vis kartoti „lyja“, tarsi tai  stebuklas, kuris negalėjo įvykti. Ji mėgdavo ateiti per lietų – tada, kai visi sėdėdavo namuose. Ir vos į žengus pro duris, padovanodavo šlapią šypseną.
Grįžtu namo. Išsiverdu kavos su pienu. Kaip seniai tokią gėriau. Išsikepu blynų. Šaldytuve randu braškių uogienės. Prieš mėnesį atvežė mama – tarnaudamas laikui, dar nespėjau jos paragauti. Sugrįžtu prie rašomojo stalo, kuičiuosi tarp raštelių, bet nesurandu... nieko nesurandu. Čia nėra telefono numerio tos moters su kuria dabar norėčiau pavakarieniauti.
Aš pavargau. Atsibodo sėdėti, gulėti, netgi valgyti. Atsibodo valandų valandas spoksoti naktimis pro langą, atsibodo kvėpuoti. Atsibodo jaustis pilku padaru – tokiu mylimu, bet nemylinčiu.
Pasiryžtu. Paguldau baltą voką šalia. Ilgai į jį žvelgiu, tarsi klausdamas, ar turiu teisę ir vėl jį atplėšti. Ir panirti į ten, iš kur per dvidešimt metų, atrodo, jau išsikapsčiau.
Jaučiuosi lyg mažas vaikas. Ką gali padaryti nuotrauka ir trumputis laiškas? Trumputės atsisveikinimo eilutės...
Į mane iš nuotraukos žvelgia juodaplaukė mergina. O Dieve, kokia ji graži... Rudos akys tarsi atgiję stebi  mane. Nuo to žvilgsnio taip gera, taip saugu. Beje, tai amžinas žvilgsnis – ji niekada neužsimerk. Atremiu jos nuotrauką į krūvą dokumentų ir valgau. Kramtau, žvelgdamas į ją. Ji irgi mėgo blynus su braškių uogiene.
Pavalgęs susirandu žvakę. Tik ją vieną visą gyvenimą turėjau. Baltą liūdesio žvakę, kuri tirpdo ašaras. Uždegu ir pradedu skaityti... „Sudie, mano Meile, sudie. Seniai jau turėjom išsiskirti, seniai turėjom pasukti kitais takais – tu į kairę, aš į dešinę. Seniai turėjom pamilti kitus žmones. Tu padarei teisingai – pamilai. O aš? Aš kvailiukė vis dar tave myliu, myliu iš visos širdutės. Po kuria spurda gyvybė. Tai brangiausia, ką aš dabar turiu. Po mėnesio pasaulį išvys mūsų vaikutis... ir jis su tavim atsisveikina, mano Meile...
Sudie, mano Meile, sudie. Aš norėčiau, kad galbūt jau geriau nebūtume susitikę. Kaltinu tave, nes jei nebūtum manim susižavėjęs, nebūčiau įklimpus aš į šį liūną. Neliečiau ašarų dėl to ko neturiu. Seniai, oi seniai, jau turėjau šypsotis, prisiminus tave, bet negaliu. Negaliu ir viskas – per giliai širdutėje esi. Ir amžinai ten būsi. Turėčiau apie tave kuo mažiau mąstyti. Norint išvyti iš širdies, reikia išstumti iš minčių. Ištrinkim tavo vardą. Pabandykim. Bet ta mergytė ar berniukas, kuris įsikibs į mano ranką, visada žvelgs tavo akimis...
Sudie, mano Meile, sudie. Kiek milijonų kartų su tavim atsisveikinau, kiek sykių sau prisiekiau... o per šias dienas vėl sugrįžau į praeitį, sugrįžau nuo ko taip ilgai bėgau... tik tu su manim nesugrįžai... aš viena... klampoju... krentu ir vėl bandau stotis...
Sudie, mano Meile, sudie... myliu tave.... bet manęs neieškok, neieškok ir mūsų vaikelio... aš jį mylėsiu už du... gal man bus lengviau, nes aš jam atiduosiu tą beprotišką jausmą, kuris dabar plėšo mano krūtinę... aš išvažiuoju – nesugrįšiu... todėl...
Sudie, mano Meile, sudie... “
Užpučiu žvakę. Puolu į lovą ir žliumbiu tarsi mažas berniūkštis. Ilgai neužmiegu, vartausi blaškomas košmarų... ryte laišką paslepiu tarp raštelių, kur jis tūno jau dvidešimt metų. Kurį po dvidešimt metų, galbūt vėl paimsiu į rankas. O dabar į gatvę, gal vėl sutiksiu tą šviesiaplaukę, ir šį kartą taip lengvai jos nepaleisiu  – tegul dar vienas popierėlis su telefono numeriu užgula ant praeities.