Tarsi vandenyje

Pirk dažnai, vartok netaupydamas, prisimink mažai.
                Plačiaburniai žmonės visada žiūrėdavo man įkandin, lydėjo juodais žvilgsniais pro pusiau nuleistus vokus. Plačios burnos valgyti ir šnekėti. Vartoti: maistą, kalbą, meilę. Tik iš arti žmonės gyvi ir skirtingi. Iš tolo jie – tarsi cukatos skaidriuose saulės drebučiuose, žaisliukai gruoblėtų sienų fone, išmuštame mažų šešėlių, tarsi prakaito – lipnaus ir drungno. Cukatos godžiom judriom burnom, ryjančiomis dulkes ir orą. Didžiausias ir slapčiausias žmonių troškimas – kad gamtos sustingdytas viršutinis žandikaulis staiga išnirtų (lyg žuvis) iš savo vietos, rodydamas gelsvo cukraus kruopeles, įstrigusias jo gilumoje. Jie visada pavydėjo gyvatei, ryjančiai kiaušinį.
                Aš neturiu burnos. Neperku ir nevartoju to, kuo maitinasi aplinkiniai. Esu sotus pagieža – ją lengva pasigaminti pačiam, kartais – kaitros mirgėjimu virš gatvės grindinio ar atsilaupiusių medžio dažų svirpimu vėjyje. Prisimenu. Kuo daugiau prisimenu, tuo mažiau noriu valgyti.
                Mieste mane gerbia tik katinai. Jie niekad nebando užkalbinti.
                Nepatirti jausmai dienų dienom sapnuojas man. Abrikosų uogienės skonis. Mėtinė žalvario gėla. Aš dažnai skaitau pasenusias knygas savo šeimininkui. Didysis vaisių konservavimo žinynas, aptriušęs, su daugybe įdėtų lapelių, mirgančių paslaptingais sutrumpinimais ir skaičiais. Kaip rasti mineralinius vandenis kalnuose pagal molio sluoksnius. Metalų apdirbimas viduramžių Kinijoje. Patarimai, kaip pasigaminti fejerverkus namų sąlygomis (aprūkusiais puslapiais). Patarimai, kaip prisijaukinti laukinį žvėrį.
                Visa tai, kuo niekad neužsiimsi, betikslės žinios, nereikalingumo paverstos menu.
                Aš – tarsi tas jaukinamas gyvūnas iš knygos, nežinomos mokslui rūšies, atskirtas nuo pasaulio, nors dar nespėjęs jam nusikalsti. O gal? Gal tai padariau dar motinos įsčiose?..
                Pati baisiausia nuodėmė – negimusio kūdikio?

                Lyg vandenyje – apvalios šviesios dėmės ir apvalios pilkšvos dėmės mirkčioja ant mano rankų, ant žolės ir knygos puslapių. Ant šeimininko kaktos, ant šilkinio jo chalato skvernų. Činaros lapija tingiai virpa pati savaime, be vėjo, gal gaudydama saulės spindulį, gal mums negirdimus oro šnaresius. Nemiegu – negaliu miegoti, kai skaitau savo šeimininkui, – bet rodosi, jog tai sapnas, kuriame mane uždarė į žydrą dubenį, kur oras švelnus, kol nejudi, ir svilina ugnimi, tau sukrutėjus, - ir tuoj bus nukeltas šio dubens dangtis, kažkas tars, kad indas pakankamai iškaitintas, ir iš didžiulio žvilgančio samčio ims lieti karštą sirupą, rausvą kaip avietė, geltoną kaip vynuogė, tamsų kaip slyva, ir jis sems mane apglėbdamas, meiliai, meiliai uždusins mane, užpildys iš vidaus, saldus ir aitrus, o aš taip ir nepajausiu jo skonio.
                Nuleidžiu rankas. Jos truputį dreba. Šeimininkas galvoja, jog aš pavargau skaityti ir leidžia man eiti. Padėkoju linkteldamas: šeimininkas neturi ausų. Pasitraukiu į tolimiausią sodo kampelį, įsikniaubiu veidu į žolę, apkabinu galvą rankomis, bet vis tiek girdžiu per kraujo ūžesį: girgžt. Dzingt. Tai šeimininkas išsitraukė iš krepšio iki tol slėptą medaus stiklainėlį, – jis niekad nevalgo man matant. Dzingt. Skaidri gija tįsta nuo šaukštelio ir apatinės lūpos. Užtenka vieną kartą slaptomis pamatyti ir nemokėti pamiršti.
                Dabar beprotiškai noriu, kad mane kas užpiltų su visa galva užsimiršimu, drumzlinu, sūkuriuotu, grūdėtu, ir suvartotų – ne iš keršto ar pasigailėjimo, – vien iš alkio.

                                              “Turiu keistą gyvūnėlį – pusiau katę, pusiau avį…” (F. Kafka)