Išplaukia

Kol miestas dar miega, nebyliai peršokę
ledinį barjerą (ne aš ir ne tu)
nubėga ežia, dar garsiau nusijuokę,
pažadina tylą, o upės krantu

nušluosto rankas - lašelius pakabina
mieguistame uoste, žuvėdrų rate,
virš denio virves iš ašigalių pina,
žvaigždynus parėmę (juk burės). Ūke

sunarplioja rūko kasas ir ištrynę
tik inkarus, gniaužiančius tris grandines,
o rėmus (spalvotus ir ne) vėl pamynę,
dar mąsto, dar laukia, bet greitai numes

mintis vandenynan, lieptelį ant molo,
skubėk, jei sapnuoji, nes bus per vėlu,
žvaigždžių spinduliai virš galvų jau nutolo.
Išplaukia. Bet jie - tai ne aš ir ne tu.