Voratinklio gijomis
Draikosi parkas įkaitęs
Lapijoj tirštoj nardo saulė
Išsklaidžius vaikus
Takelis lyg rojaus žaltys
Įmantriai išsiraitęs
Atsiremia tiesiai
Į klimpstančius parko vartus.
Artėjame juo prie beraustančio
Nokstančio obuolio,
Nenumaldomos srovės
Pradėję nežymiai patikt,
Tad, palikę už vartų kantrybę
Laukinės tikrovės,
Nusrovenam pavymui
Karčiausios nakties pasitikt.
Voratinklio gijomis
Draikosi mingantis parkas,
Įkaitę šešėliai užklosto
Dienos likučius...
Jei būčiau viena...
Bet ant durų vinies kabo švarkas
Ir naktis, tarsi vasaros laužas
Be proto karšta.