Auklės arba kaip jūs man visi atsibodot

- Kelkis tu kvailas ožy, - klykia žadintuvas.
- Gerai, jau gerai, - sunkiai atplėšiu vokus.
Akių vokai tarsi klijais sutepti. Greičiau į vonią.
- O lovą kas paklos? – šaukia patalinė.
- Tuoj, - subambu ir patamsyje apgraibomis sukišu ją į dėžę.
- Tvarkingiau, tvarkingiau, - klykia kaldra.
Nuropoju iki vonios kambario. Galva kvadratinė, vos pro duris telpa.
- Visai ji ne kvadratine, - sako veidrodis.
- Tylėk, kvaily, aš geriau žinau, kaip jaučiuosi, - paimu distancinį ir bandau išjungti veidrodį.
- Aš ne televizorius, - kikena šis.
Eina jis...
Dušas, išdavikas, piktai šypsodamasis, šliūkšteli į mane šalto vandens srovę. Brrr.
- Atsibudai, - klausia.
- Atsi... – reguliuoju vandens temperatūrą.
- Tau jau senokai laikas į kirpyklą, - rimtu veidu taria šampūnas.
- Aha...rytoj...
- Pažiūrėk, kaip atrodai, - neatstoja.
Ką ten žiūrėti. Atrodau siaubingai. Gal plikai nusikirpti?
- Gal nereikia, nusikirpsi kai laiko turėsi...tik ne plikai - nusileidžia šampūnas ir nusiminęs lenda kampan.
- Kiek galima kartoti – tau jau senai laikas pas dantistą! – net apsiputojęs šaukia dantų šepetukas. – Iškris dantys, kuo kramtysi?
- Būtų ką kramtyti... – atrėžiu.
Piktas skustuvas, tylėdamas atlieka savo pareigą. Vakar su juo įsivėliau į kvailą diskusiją apie reinkarnaciją: jis mano, kad kitame gyvenime bus žoliapjove ir, kad tai aukštesnis lygmuo. Susiginčijom ir susipykom. Gerai, kad nesustreikavo. Sąžiningas bičas.
Virtuvėje net per storas šaldytuvo duris girdėti šurmulys.
- Mane, mane, - šaukia kumpis.
- Svarbiausia sveikas maistas, - tyliai taria apvytusios vakarykštės salotos.
Kiaušiniai išsirikiavę su transparantas kažką skanduoja apie baltymus.
- Cit! – sušunku imdamas jogurto indelį ir užtrenkdamas šaldytuvą.
Iš už durų pasigirsta protesto šūksniai. Nusispjaut. Noriu jogurto. Ir kavos. Kava, šokdama nuo lentynos, užkliūna ir išsibarsto po visą stalą.
- Žioplė, - bambu. – Paskubėk.
- Tuojau tuojau, - kava visais įmanomais būdais stengiasi sulįsti atgal į dėžutę.
Patenkintas jogurtas su skrandžio sultimis pradeda diskusiją apie virškinimo procesą.
- Amniam, - sučiapsi šiukšliadėžė, prarydama tuščią jogurto indelį. - Svarbiausia tvarka. Nepamiršk išnešti šiukšlių.
Pradedu atidžiai rengtis. Maža kas.
- Mus reikėtų palyginti... – kukliai sušnabžda marškiniai.
- Pšššš, - pilna burna vandens storas lygintuvas negali pratarti nei žodelio.
Iš marškinių rankovės ištrūksta saga ir, pajutusi laisvę, kiek įkabindama bėga kuo toliau.
- Stok! – šaukiu.
Kur tau. Palindo po spinta tupi. Ak, tas saldus žodis „Laisvė”. Na ir tupėk. Vakare išsigasi tamsos ir pati išlysi.
Nelaukdamas batų nuomonės apie švarą, paimu šepetį ir gerai juos iššveičiu. Batai patenkinti, bet visvien neiškenčia ir prataria:
- Žinok, merginos visada žiūri, ar švarūs batai.
- Eikit š… - sakau.
Prie ko čia batų švarumas, jei bendras vaizdas apgailėtinas.
- Visai gerai atrodai, - šypsosi veidrodis. – Tik kaklaryšio mazgas kreivokas. Pataisyk.
Aš tyliu. Sukandęs dantis apsirengiu ir išmaunu lauk.
- Kaip jūs man visi atsibodot!!! – surinku bėgdamas laiptais žemyn.
Durys, supratingai tylėdamos, mojuoja man rankena…nusišauk