Gabrielė

Užmerk akis, sapnuoki sapną,
Kur pievoj žaisi su gėlėm.
Gėlių taku pakilk į kalną,
Ant jo viršūnės pasilik.

Įamžinsiu tave šioje akimirkoj,
Spalvų paletę tavo akyse,
Kiekvieną judesį ir džiaugsmą,
Kai saulė žaidžia tavo plaukuose.

Aš jai esu tik fotografija.
Jos pilkos akys žvelgia į mane.
Tas žvilgsnis viską man išduoda:
Mylėdama dar skendi ji skausme.

Švelni lyg angelas, skaisti kaip saulė,
Mano mažutė Gabrielė.
Kiekvieną rytą ir kiekvieną vakarą
Ji tyliai sveikina mane.

Užmerk akis, sapnuoki sapną.
Aš visada šalia tavęs.
Mano mažute Gabriele,
Aš visad saugosiu tave.

Tylioj nakty nušvis mėnulis
Ir jo šviesa nušvis tavam veide.
O švelniaplauke Gabriele,
Panirk į sapną pas mane.

Aš švelniai švelniai apkabinsiu,
Bet mano Gabrielė nieko nepajus...
Jos akys tyliai žvelgs į tolį,
O skruostu ašara riedės.

Neverk, mano mažute Gabriele,
Aš visada šalia tavęs!
Deja, manęs girdėti ji negali...
Jos lūpos tyliai taria: „Pasilik... “

Kodėl likimas mus išskyrė?
Kodėl negalime mes būt kartu?
Deja, mus skiria ne atstumas,
O atskiri pasauliai du...

Aš vis regiu jos liūdną žvilgsnį
Tą dieną, kai iškeliavau.
Aš vis regiu nervingai virpančias jos lūpas,
Kai tyliai tarė vieną žodį: „Pasilik... “

Užmerk akis, sapnuoki sapną.
Jame ateisiu pas tave.
Aš būsiu vėjas, kurs tave sušildys
Ir tau į ausį sušnibždės:

„Esu šaliai tavęs, esu tavo dalelė,
Todėl prašau tavęs, daugiau neverk!
Mano mažute Gabriele,
Nurimki ir užmerk akis... “