Akim nuprausiu vogtą vasarą nuo braškių.
Upes miglot rytais išėjusias žegnosiu.
Nugramdysiu nuo vakaro drobulių vašką.
Žiedakvapius suritinsiu kupstais į nosį.
Birželio girtas pėdas aš sparnais apkalsiu,
kad našlaitėlė ragana jose nelaktų.
Padovanosiu tūkstantį aukščiausių balsių,
kad vasara skambiau dar spardytų į staktą.
Sugersiu eucharistija rasas nuo kryžių.
Išduosiu draugą, kad išduočiau sakramentą.
Pakilsiu drugeliu virš numazgotų dryžių
ir vieškeliais aprengsiu nukryžiuotus plentus.
Man daug mielesnis svirtimis styguotas kvapas
Rūpintojėliais atskiestas, pūkais užklotas.
Išėjęs į velėnas trečio brolio kapas
ir saulės sušukuotas viksvų plotas.
Paplaksiu žolę, kad atšiptų puotoj dalgis.
Surišiu jonvabalius smilgom į žibintą.
Atauš miške paklydusių nelaukęs valgis
ir pienių vynas neš godas į labirintą.
Išspausiu akmenis kaip žvirblis vyšnių syvus –
sukrausiu brastoje išdžiūti, verkti liautis.
Išsiurbusios saulutę myža slyvos.
Artojui mėto pėdas pradinukas jautis.
Bangom išpešiu keptą vasarojaus lauką.
Išplauksiu juo be kompaso, be brydės vėjo,
nes pakrašty mažasis princas duonos laukia
ir nekaltybę voro kojom danguj sėja.
Gandrai trenktom varlėm maknos peizažą blankų
Bites žiedai apskųs už pavogtą saldumą.
Susikabins paliegę ajerai už rankų
ir bris nuplaut į kūdrą apkramtytą gumą.
Jonelis nusiskins ant kupetos paparčio žiedą.
Mergaitės vainikus plukdys į laiko srovę.
Pakalnėmis armonikos verksmai atrieda
ir šunys karpo pilnaty tylos šventovę.
Širdim surinksiu vasarą nuo slyvų
Miglas, kaip nuotakas suklupusias žegnosiu.
Nugramdysiu akis šienapjoviui ankstyvui.
Klausysiu, gersiu, jausiu, čiupinėsiu, uosiu.