Esi kaip bekraštė didžiulė upė,
Į kurią suplaukia maži upeliai,
Nešdami į tave savo vandenis.
Esu mažas neramus upeliūkštis,
Skubantis šviesiu ir skubiu srautu –
Mažomis arterijomis plukdantis
Gyvybės syvus – nerimstantį kraują,
Įliejantį gyvasties į nuolatinį ratą –
Nepaliaujamą gyvybės plūsmą,
Nesustojantį ir nelaukiantį – skubantį
Nenutrūkstamai į Tave, tik į Tave
Amžinoji skaidri šviesuma,
Traukianti tik baltą dvasią,
Į kurią upeliūkščiai plaukia ir plaukia
Nuolatiniu srautu virsdami – Amžinybe…
2004
2004-06-27 18:51
is tuscio i kiaura..........
2004-06-26 19:54
Skaidriai ir šviesiai... gera šitaip skaityti apie Amžinybę...
2004-06-25 06:55
Lengvas...
2004-06-24 14:52
Skubantis (...) skubiu... ???? Taip. Gražios frazės. Gal ir teisingos. Galima sakyti net metaforiškos, bet...
2004-06-24 13:00
Gražu, nesunku. tikrai ramu... gal net pernelyg ramu ir dėl to nebetikra ima atrodyt. kai kas paaiškinta, o ne pajausta. bet lengva.
2004-06-24 12:59
gilus, "skaidri šviesuma" ;-)
2004-06-24 11:57
as tai daug nereikalingo truksmo matau
2004-06-24 11:49
man irgi jis Grazus, ypatingai del pritildyto kalbejimo, svelnumo ir ramybes
2004-06-24 11:48
Vaizdinys "upeliai sutekantys i upę" poezijoje naudojamas labai dažnai - lengvas būdas suteikti eilėms taurumo.
2004-06-24 10:15
Gražiai, gamtos vaizdais aprašyta amžinybė...:)