Jų pražūtingai žavūs jausmai

Cha cha! Pamiršk mane.
O ne, tu vėl šalia.
O ne!!! atsivedei ir juos.
Jie mano atmintį blokuos.

Tu vėlavai ir man sakei, kad šalta –
Melas.
Aš supratau, jog optimizmo galimybės
Mažos.
Man ne lengviau nei tau dabar yr bloga.
Tu tik akmuo išpildantis ledinius savo norus.
Ir neatstosi, ir tavo norai – slegianti našta.
Parodau žiburį lange. ? Ok! Pavaišinu tave kava.
Ir dar toliau, ir vėl tas pats?
Išeikim į balkoną?
Gal žvaigždės sutemas raižys
Bei pražūtingas žavesys
Paliks mane ramybėje
Nu nors minučių porą.

Ir vėl tas pats. Rytinė mano laisvė
Šiltom dar rankom jau glostys kitą mintį.
Prisipažįstu – kitaip nemoku žaisti.
O jūs nemokate priverst mane sustingti.

Vėl mano žvilgsnis krypsta aukštyn.
Ar todėl mano dieną padabinsi mirtim?
Ar todėl vėl dažysi dangų krauju,
Kad išsaugotum tą nesuvokiamą MUS?

Cha cha! Pamiršk mane.
O ne, tu vėl šalia…